Susijungimas

Korektorius nebeieškojo būdo sunaikinti antrąjį kontūrą.

Jis jau suprato.

Viskas, ką bandai ištrinti, grįžta kita forma.

Tyla tampa pykčiu.

Pyktis – moralės pamokslu.

Baimė – tikėjimu.

Neapykanta – teisingumu.

Audinys mokėjo paslėpti kiekvieną šešėlį.

Tik ne panaikinti.

Tą naktį jis pirmą kartą nustojo nuo jo bėgti.

Antrasis laukė.

Ne gatvėje.

Ne sapne.

Jis laukė ten, kur baigėsi visi prisiminimai.

Jie stovėjo vienas priešais kitą.

Vienodi.

Skyrėsi tik akys.

Korektorius ilgai tylėjo.

Paskui paklausė:

– Tu esi mano baimė?

Antrasis papurtė galvą.

– Mano pyktis?

Vėl ne.

– Mano šešėlis?

Pirmą kartą jis nusišypsojo.

– Ne.

Tyla užsitęsė.

– Tada kas tu?

Antrasis priėjo taip arti, kad jų veidai beveik susilietė.

– Aš esu viskas, kuo tu sutikai tapti, kad nereikėtų būti savimi.

Tie žodžiai perskrodė jį stipriau už bet kokią baimę.

Jis pamatė visus žmones, kuriuos buvo pasmerkęs.

Visus, kurių nekentė.

Visus, kurių bijojo.

Kiekvienas jų laikė po mažą jo dalį.

Jis suprato, kad visą gyvenimą rinko save svetimuose veiduose.

Po gabalėlį.

Po vieną projekciją.

Po vieną melą.

Nebebuvo ko neigti.

Nebebuvo nuo ko gintis.

Jis žengė paskutinį žingsnį.

Ne link antrojo.

Link savęs.

Nebuvo šviesos.

Nebuvo sprogimo.

Nebuvo stebuklo.

Tik jausmas, lyg daugybę metų įtemptas raumuo pagaliau atsipalaiduotų.

Antrasis kontūras ištirpo.

Ne todėl, kad pralaimėjo.

Todėl, kad nebeliko dviejų.

Tą pačią akimirką Audinys pirmą kartą sudrebėjo.

Lyg būtų praradęs vieną iš gijų, kuriomis buvo nuaustas.