Pirmą kartą Lina pastebėjo, kad gatvė baigiasi ne ten, kur turėtų.
Ji stovėjo prie senosios aikštės.
Prie fontano, kuris niekada neveikė.
Prie laikrodžio, rodančio tą pačią valandą.
Prie namo, ant kurio sienos buvo išraižytas numeris 17.
Ji žinojo šią vietą.
Gatvė turėjo atsiverti į aikštę.
Tačiau tą vakarą ji vedė toliau.
Ne į aikštę.
Į namą.
Lina sustojo.
Pažvelgė atgal.
Gatvė buvo tokia pati.
Akmuo.
Langai.
Durys.
Žibintai.
Tačiau už jos nugaros aikštės nebebuvo.
Tik namas.
Vienas.
Aukštas.
Su uždarytomis durimis.
Lina priėjo arčiau.
Ant durų nebuvo rankenos.
Tik mažas langelis akių aukštyje.
Ji pažvelgė pro jį.
Už durų buvo aikštė.
Fontanas.
Laikrodis.
Žmonės.
Pirmasis Miestas.
Lina atsitraukė.
Pažvelgė į gatvę.
Tada vėl pro langelį.
Aikštė.
Ji palietė duris.
Mediena buvo šilta.
— Neatidaryk.
Lina atsisuko.
Už jos stovėjo Vilkė.
— Kodėl?
— Nes tada nežinosi, kur buvai.
— Aš ir dabar nežinau.
Vilkė pažvelgė į namą.
— Dabar dar žinai, kad nežinai.
Lina tylėjo.
— Tai Antrasis Miestas?
Vilkė neatsakė.
— Tu jį taip vadini?
— Ne.
— Kas tada?
— Niekas jo nevadina.
— Kodėl?
Vilkė pažvelgė į duris.
— Nes vardas yra pirmas dalykas, kurį jis paima.
Kitą rytą Lina grįžo į tą pačią vietą.
Namo nebebuvo.
Ten buvo aikštė.
Fontanas.
Laikrodis.
Du žmonės sėdėjo ant suolo ir maitino paukščius.
Lina priėjo prie laikrodžio.
Rodyklės stovėjo vietoje.
Ji pakėlė akis.
Virš aikštės kabėjo tas pats langas, kurį ji vakar matė name.
Tik dabar jis buvo trečiame aukšte.
Lina mirktelėjo.
Langas dingo.
Ji laukė.
Nieko.
Tada pastebėjo kitą.
Ant pastato priešais.
Langas.
Paprastas.
Su užuolaidomis.
Už jo turėjo būti kambarys.
Lina priėjo arčiau.
Stiklas buvo švarus.
Ji pažvelgė.
Kambario viduje stovėjo durys.
Ne siena.
Ne prie sienos.
Tiesiog durys.
Vienos.
Kambario viduryje.
Lina pakėlė ranką.
Už stiklo kažkas pakėlė ranką taip pat.
Ji sustingo.
Ten buvo ji.
Ar bent jau jos ranka.
Ta pati.
Tos pačios pirštų linijos.
Tačiau kitoje pusėje stovinti Lina nežiūrėjo į stiklą.
Ji žiūrėjo į duris.
Ir kažko laukė.
Lina palietė langą.
Kita Lina taip pat.
Tik ne tuo pačiu metu.
Jų delnai susitiko per stiklą.
Ir staiga kambarys dingo.
Lina pamatė kitą gatvę.
Tą pačią.
Tik kitokią.
Ten nebuvo fontano.
Nebuvo laikrodžio.
Nebuvo žmonių.
Ant kampo stovėjo namas.
Jo durys buvo praviros.
Iš vidaus sklido šviesa.
Lina atitraukė ranką.
Vaizdas dingo.
Liko tik langas.
Ir jos pačios atspindys.
— Jūs matote ją?
Balsas buvo už nugaros.
Lina atsisuko.
Prie jos stovėjo berniukas.
Gal dešimties metų.
Rankoje jis laikė raudoną balioną.
— Ką?
— Kitą.
— Kokią kitą?
Berniukas pažvelgė į langą.
— Tą, kuri gyvena ten.
— Kas ji?
Jis gūžtelėjo pečiais.
— Tu.
Lina nusišypsojo.
— Aš čia.
— Ji irgi.
— Kuo ji skiriasi nuo manęs?
Berniukas pagalvojo.
— Ji pasuko kitaip.
— Kur?
— Nežinau.
— Kada?
— Irgi nežinau.
Jis pažvelgė į savo balioną.
— Gal vakar.
— O gal prieš dešimt metų.
Lina pažvelgė į jį.
— O tu?
Berniukas šyptelėjo.
— Aš neturiu kitos versijos.
Jis paleido balioną.
Raudonas kamuolys pakilo.
Tačiau ne į dangų.
Jis leidosi žemyn.
Per grindinį.
Lina žiūrėjo, kaip jis grimzta į akmenis, kol dingo.
— Palauk.
Berniukas jau ėjo.
— Kur jis?
— Ten.
— Kur ten?
Jis atsisuko.
— Po tuo pačiu.
Po kelių dienų Lina pradėjo pastebėti Miesto susidvejinimą visur.
Kartais tik akies krašteliu.
Kartais taip aiškiai, kad jai imdavo svaigti galva.
Vienoje gatvėje ji matė du namus vienas ant kito.
Vienas buvo senas ir pilkas.
Kitas — baltas.
Viename lange degė žvakė.
Kitame stovėjo moteris.
Vienas žmogus ėjo į kairę.
Jo antrasis veidas ėjo į dešinę.
Vieną rytą Lina sutiko vyrą turguje.
Ji pažinojo jį.
Jis prekiavo laikrodžiais.
— Sveika, Lina.
Ji sustojo.
— Tu žinai mano vardą?
Vyras nusišypsojo.
— Žinoma.
Tada kažkas sušuko iš kitos prekystalio pusės:
— Neliesk jo!
Lina atsisuko.
Senutė iš vardų turgaus žiūrėjo į ją.
— Ko?
— Jo.
Lina pažvelgė į vyrą.
Jis jau nebesišypsojo.
— Mano vardas ne jo, — pasakė jis.
— Koks tavo vardas?
Vyras tylėjo.
Senutė priėjo.
— Čia — Martynas.
Ji parodė į vyrą.
— Ten — ne.
— Koks ten?
Senutė pažiūrėjo į tuščią gatvę.
— Matas.
Vyras užsimerkė.
Lina pajuto, kaip jai perbėgo šiurpas.
— Bet kuris tikras?
Senutė pažvelgė į ją.
— Abu.
Tą vakarą Lina suprato, kad Antrasis Miestas nėra po pirmuoju.
Ne žemiau.
Ne po žeme.
Jis buvo kartu.
Tiesiog kitu kampu.
Kita kryptimi.
Kitoje kiekvieno daikto pusėje.
Ji stovėjo prie veidrodžio.
Priešais save matė kambarį.
Už savęs — duris.
Ji pasisuko.
Durų nebuvo.
Vėl pažvelgė į veidrodį.
Durys buvo.
Šį kartą ji priėjo prie jų.
Veidrodyje durys buvo pravertos.
Už jų — gatvė.
Ji žengė vieną žingsnį.
Veidrodis sujudėjo.
Ne atspindys.
Pats stiklas.
Kaip vanduo.
Lina palietė jį.
Ir Miestai susiliejo.
Vieną akimirką ji matė turgų.
Kitą — namą.
Tada abu.
Prekeiviai stovėjo prie dviejų prekystalių vienu metu.
Vienas pardavinėjo vardus.
Kitas — jų tylą.
Gatvė dalijosi į dvi.
Viena vedė į aikštę.
Kita — į duris.
Žmonės turėjo po du veidus.
Kai kurie juokėsi viename Mieste ir verkė kitame.
Kai kurie stovėjo visiškai nejudėdami.
Lyg būtų laukę, kol kas nors pasirinks už juos.
Lina pamatė Vilkę.
Ji stovėjo dviejose vietose.
Vienoje — prie sodo.
Kitoje — prie tilto.
Abi pažvelgė į Liną.
Abi vienu metu pasakė:
— Neik paskui mane.
Lina nejudėjo.
Tada viena Vilkė nusišypsojo.
Kita — ne.
Ir Lina suprato, kad nežino, kuri iš jų yra pirmoji.
O gal klausimas buvo ne tas.
Ji pažvelgė į savo rankas.
Ant kairės buvo mažas įbrėžimas.
Ant dešinės — tas pats.
Tik skirtingose vietose.
Du ženklai.
Dvi kryptys.
Du gyvenimai.
Vienas Miestas.
Ji užsimerkė.
Kai atsimerkė, viskas buvo kaip anksčiau.
Vienas turgus.
Viena gatvė.
Vienas sodas.
Vienas dangus.
Tačiau ant žemės priešais ją gulėjo du šešėliai.
Vienas priklausė jai.
Kitas — ėjo šiek tiek priekyje.
Lina pajudėjo.
Antrasis šešėlis taip pat.
Ji sustojo.
Jis sustojo.
Lina žengė kairėn.
Šešėlis nuėjo dešinėn.
Tada pirmą kartą ji išgirdo savo vardą ne iš žmogaus.
Iš Miesto.
— Lina.
Ji pakėlė galvą.
— Lina.
Balsas sklido iš visų gatvių vienu metu.
— Kuris?
Lina neatsakė.
Miesto langai vienas po kito užgeso.
Ir tik tada ji pamatė, kad priešais ją atsivėrė dvi durys.
Abi vienodos.
Abi vedė į tą pačią vietą.
Tik ant vienų buvo parašyta:
GRĮŽTI.
O ant kitų:
LIKTI.
Lina priėjo arčiau.
Antroji pora durų mirgėjo.
Užrašo nebebuvo.
Liko tik vienas žodis.
RINKIS.