Archyvas

Korektorius pirmą kartą gyvenime pavogė bylą.

Paskui – dar vieną.

Ir dar.

Anomalijų archyvas driekėsi po miestu giliau nei požeminis transportas. Lentynos neturėjo pabaigos. Jose gulėjo šimtmečius kaupti įrašai apie įvykius, kurių oficialiai niekada nebuvo.

Dauguma bylų baigdavosi vienodai.

Anomalija pašalinta.

Tačiau seniausiuose įrašuose jis aptiko keistą dėsningumą.

Kiekviena didžiausia anomalija prasidėdavo ne nuo fizinio pasaulio.

Ji prasidėdavo nuo žmogaus.

Vienas vyras staiga nustojo bijoti savo priešo.

Po savaitės dingo miesto siena.

Moteris prisipažino padariusi nusikaltimą, kurio niekas nebūtų atskleidęs.

Po kelių dienų sugriuvo teismų sistema.

Vienuolis viešai pripažino neapykantą Dievui.

Po mėnesio pasikeitė visas religijos mokymas.

Iš pradžių Korektorius manė, kad tai sutapimai.

Kol nerado paskutinio puslapio.

Jis buvo išplėštas beveik iš kiekvienos bylos.

Liko tik viena eilutė.

Subjektas susijungė. Tolimesnė prognozė neįmanoma.

Tą sakinį jis aptiko šimtus kartų.

Niekur nebuvo paaiškinta, ką reiškia „susijungė“.

Niekur nebuvo parašyta, su kuo.

Kitą naktį jis nebegrįžo namo.

Jis stebėjo žmones.

Ir pirmą kartą pastebėjo tai, ko anksčiau nematė.

Kuo labiau žmogus nekentė, tuo ryškesnis tapdavo jo antrasis kontūras.

Kuo garsiau smerkė kitus, tuo tankesnis jis darėsi.

Kuo labiau buvo įsitikinęs savo teisumu, tuo toliau nuo kūno atsiskirdavo.

Atrodė, kad kiekviena neapykanta ne silpnina tą kitą.

Ji jį maitina.

Korektorius ėmė tikrinti senas anomalijas.

Visose buvo tas pats.

Pasaulis pradėdavo irti ne tada, kai žmonės tapdavo blogi.

Jis pradėdavo irti tada, kai žmogus nustodavo kariauti su tuo, ką visą gyvenimą buvo išstūmęs iš savęs.

Lyg pati tikrovė būtų sukurta ne tam, kad saugotų žmones.

O tam, kad saugotų jų susiskaldymą.

Tą akimirką Korektorius pirmą kartą sau leido ištarti mintį, kuri iki tol būtų buvusi laikoma beprotybe.

Galbūt sistema neegzistuoja tam, kad palaikytų pasaulį.

Galbūt pasaulis egzistuoja tam, kad palaikytų sistemą.