Pirmasis laiškas atėjo kitą rytą po to, kai Mara patvirtino savo maršrutą.
Eliasas buvo perskaitęs jos žinutę. Jis nesiūlė visko persvarstyti iš naujo, tik paprašė atsiųsti tikslesnį persėdimo laiką ir informaciją apie atsarginį maršrutą. Mara atsakė, kad persėdimas numatytas po dviejų parų, o atsarginį variantą jau patikrino. Pridėjo maršruto lentelę.
Po kelių valandų atėjo kitas laiškas.
Eliasas atkreipė dėmesį, kad tarp pirmojo ir antrojo persėdimo jai liks mažiau laiko, nei buvo nurodyta pradiniame tvarkaraštyje. Jei pirmasis laivas vėluotų, ji galėtų nespėti į jungiamąjį reisą. Jis siūlė dar kartą patikrinti laikus ir, jei įmanoma, pakeisti pirmąją atkarpą.
Mara atsidarė tvarkaraštį. Jis buvo teisus dėl persėdimo trukmės. Ji buvo įrašiusi seną laiką iš ankstesnės versijos.
Pataisė lentelę ir išsiuntė jam naują.
Tą akimirką pajuto palengvėjimą. Bent vieną dalyką buvo galima sutvarkyti paprastai: rasti klaidą, pakeisti skaičių, persiųsti duomenis. Eliasas pastebės, jei kas nors nesutaps. Ji pati pastebės. Tada liks mažiau vietos netikėtumams.
Atsakymas atėjo beveik iš karto.
„Gerai. O dėl paties sprendimo — ar dar svarstai galimybę palaukti manęs?“
Mara perskaitė klausimą du kartus. Paskui uždarė laišką ir grįžo prie darbo. Turėjo patikrinti krovinio modulio apkrovą, patvirtinti dviejų technikų pamainas ir užregistruoti sugedusį slėgio jutiklį. Visi trys darbai buvo nedideli, bet nė vienas negalėjo palaukti iki rytojaus.
Kai vakare vėl atsidarė korespondenciją, po Eliaso klausimu buvo dar viena žinutė.
„Nenoriu tavęs spausti. Tiesiog norėčiau suprasti, ar tai galutinis sprendimas. Maniau, kad tokius dalykus aptariame kartu.“
Mara padėjo rankas ant stalo.
Jie tikrai aptardavo tokius dalykus kartu. Anksčiau ji jam siųsdavo net preliminarius planus, kartais dar prieš nuspręsdama, ar jie apskritai įmanomi. Eliasas patikrindavo laikus, išvardydavo rizikas, pasiūlydavo kitą variantą. Dažnai jo pasiūlymai būdavo geresni. Net kai ji galiausiai pasirinkdavo kitaip, pokalbis padėdavo pamatyti tai, ko pati nebuvo pastebėjusi.
Dabar ji jau buvo pasirinkusi.
Atidarė atsakymo lauką.
Parašė, kad supranta jo susirūpinimą, kad sprendimą priėmė ne impulsyviai ir kad vertina viską, ką jis padarė, kad jų susitikimas būtų įmanomas. Pridėjo, jog žino apie persėdimo riziką ir neketina jos ignoruoti. Paskui paaiškino, kodėl observatorijos vizitą atidėti sunku, kodėl šią savaitę jai svarbu išvykti.
Perskaitė tekstą.
Jis skambėjo ramiai. Beveik taip, kaip norėjo.
Galiausiai parašė:
„Taip, suprantu riziką. Atsarginį maršrutą patikrinau. Išsiųsiu tau galutinius persėdimo duomenis prieš išvykdama.“
Išsiuntė.
Eliasas neatsakė iš karto. Mara spėjo nusiprausti, pašildyti vakarienę ir sutvarkyti virtuvės stalą. Kai telefonas suvirpėjo, ji jau buvo beveik pamiršusi, kad laukia žinutės.
„Gerai. Tik norėčiau, kad būtum man pasakiusi anksčiau, jog jau apsisprendei. Buvau supratęs, kad dar ieškome varianto.“
Ji perskaitė ir padėjo telefoną prie lėkštės.
Galėjo parašyti, kad jie ieškojo varianto, kol jo pasiūlymas dar buvo tik pasiūlymas. Kad ji paklausė apie kitas galimybes, išklausė jo argumentus, patikrino savo planą ir tik tada nusprendė. Galėjo priminti, jog nebuvo pasakiusi, kad atšauks kelionę.
Tačiau šie sakiniai jau buvo susidėlioję jos galvoje taip, tarsi ji turėtų apginti ne tik savo pasirinkimą, bet ir kiekvieną žingsnį, kuriuo iki jo atėjo.
Ji atrašė:
„Suprantu, kodėl taip manei. Kai paklausiau apie kitus variantus, dar nebuvau apsisprendusi.“
Tai buvo tiesa. Ji neparašė, kada apsisprendė. Nežinojo, ar šis skirtumas jam ką nors reikš.
Po kelių minučių Eliasas paklausė, ar ji tikrai apsisprendusi.
Mara perskaitė klausimą ir pajuto, kaip grįžta pažįstamas noras palikti atsakymą atidarytą. Gal dar galėtų suformuluoti tiksliau. Gal reikėtų paaiškinti, kad apsisprendimas nėra pažadas, jog viskas pavyks. Kad ji žino, jog gali nespėti į persėdimą, kad turi atsarginį variantą, kad supranta, kodėl jis norėtų, jog ji palauktų.
Ji net atsidarė maršruto lentelę, nors visus skaičius jau mokėjo mintinai.
Eliasas neparašė nieko pikto. Jis nebandė jos gėdinti. Jis norėjo žinoti, ar ji supranta, ką daro, ir ar nepasikeis jos planai, kai tik paaiškės pirmoji kliūtis. Mara galėjo suprasti tokį klausimą. Pati anksčiau būdavo jo uždavusi.
Ji uždarė lentelę.
„Taip“, — parašė.
Vienas žodis atrodė beveik nemandagus. Ji palaukė, ar kils noras pridėti dar ką nors. Noras kilo. Ji leido jam pabūti, bet nebegrįžo prie klaviatūros.
Kitą dieną Eliasas atsiuntė dar vieną persėdimo schemą. Joje buvo pažymėtas trumpesnis kelias iki stoties, kurioje Mara galėtų persėsti į kitą laivą, jei pirmasis reisas vėluotų. Jis buvo radęs variantą, kurio ji nepastebėjo. Jis kainavo daugiau, bet sutrumpino laukimo laiką.
Mara padėkojo ir patikrino maršrutą. Schema buvo gera. Ji pridėjo jį prie atsarginių variantų ir nusiuntė patvirtinimą.
„Jei persėdimas nepavyks, rinkčiausi šitą“, — parašė ji.
„O gal gali jį pasirinkti iš karto?“
Mara pažiūrėjo į kainą. Papildomos išlaidos buvo įveikiamos, bet ne visai nereikšmingos. Ji galėtų sumokėti. Taip pat galėtų likti prie savo plano, kurio riziką jau buvo įvertinusi.
Parašė, kad pasiliks šį variantą atsargai.
Eliasas atsakė, jog gerai, tik nenorėtų, kad ji vėliau gailėtųsi nepasirinkusi saugesnio kelio.
Mara perskaitė laišką dar kartą. Norėjo jam pasakyti, kad žino, jog gali gailėtis. Kad tai nėra tas pats, kas nežinoti rizikos. Kad net ir pasirinkusi saugesnį kelią galėtų gailėtis dėl pinigų ar prarastos dienos, o palaukusi jo — dėl kelionės, kurios taip ilgai laukė.
Užuot rašiusi, ji užpildė kelionės saugumo formą, pridėjo abiejų maršrutų duomenis ir išsiuntė juos stoties koordinavimo skyriui. Gavusi patvirtinimą, persiuntė Eliasui tik tai, kas buvo svarbu: išvykimo laiką, numatomą atvykimą į Helikso mazgą, atsarginio reiso numerį ir stoties kontaktą.
Jis padėkojo. Tada parašė, kad vis dar mano, jog jos pasirinktas maršrutas nėra geriausias.
Mara padėjo telefoną į stalčių ir nuėjo patikrinti, ar įkrovimo modulio indikatorius pagaliau užgeso. Kai grįžo, ekranas buvo tamsus.
Ji nebesijautė taip, lyg būtų laimėjusi ginčą. Tiesą sakant, ginčas taip ir nebuvo įvykęs. Eliasas tebemanė, kad ji galėjo pasirinkti geriau. Ji tebemanė, kad nori išvykti.
Vakare ji dar kartą patikrino dokumentus, įkrovė atsarginį ryšio įrenginį ir susidėjo daiktus į kelioninį krepšį. Prieš miegą atidarė jų pokalbį. Paskutinė Eliaso žinutė tebebuvo ten, neatsakyta.
Ji galėjo atrašyti, kad supranta jo nuomonę. Tai būtų buvę paprasta ir mandagu. Bet ji jau buvo jam pasakiusi, kad išvyks, ir nusiuntusi visą informaciją, kurios jam reikėjo.
Telefoną padėjo ekranu žemyn.
Ryte reikės atsikelti anksčiau, nei norėtųsi. Ji nusistatė žadintuvą ir išjungė šviesą. Kurį laiką klausėsi ventiliacijos ūžesio, kol jis vėl tapo įprastu stoties garsu.
Eliasas galėjo nesutikti. Jo argumentai dėl to netapo mažiau pagrįsti, o jos maršrutas — mažiau rizikingas.
Tačiau šį kartą jai nereikėjo rasti tokių žodžių, po kurių jis pagaliau pritartų.