Veidrodinis ūkas liko už nugaros.
Bent jau taip rodė laivo prietaisai.
Tačiau rūkas dar ilgai gyveno koridorių tyloje.
Kartais Ievai atrodydavo, kad už posūkio kažkas lėtai žengia tuo pačiu ritmu kaip ji.
Atsisukusi nieko nerasdavo.
Tik savo pačios žingsnių aidą.
Ji nustojo apie tai kalbėti.
Aronas taip pat.
Tarsi abu būtų tyliai sutarę, kad kai kurių reiškinių geriau nevadinti vardais.
Vieną naktį Ievą pažadino ne garsas.
Ją pažadino tyla.
Laivas buvo pernelyg ramus.
Net varikliai, rodės, kvėpavo lėčiau.
Ji išėjo iš kajutės.
Koridoriuose degė avarinės šviesos.
Blankios.
Melsvos.
Jos vedė į valdymo tiltą.
Durys buvo praviros.
Kapitono kėdėje kažkas sėdėjo.
Ieva sustojo.
Iš nugaros figūra atrodė visai kaip ji.
Tie patys pečiai.
Tie patys plaukai.
Tik judesiai buvo neįprastai ramūs.
Lyg žmogus neturėtų nė vienos abejonės.
Figūra lėtai atsisuko.
Juodos akys neatspindėjo nė vienos lemputės.
Jos neatrodė grėsmingos.
Jos atrodė gilios.
Lyg jose būtų sukaupta visa šios kelionės tyla.
Ieva norėjo bėgti.
Tačiau kojos nepakluso.
– Kas tu? – vos girdimai paklausė.
Figūra nusišypsojo.
Tai buvo jos pačios šypsena.
Tik tokia, kokios ji nebepasiminė kada nors turėjusi.
– Seniai laukei neteisingo klausimo.
Balsas buvo tylus.
Beveik švelnus.
Jis skambėjo taip, lyg ateitų ne iš kitos būtybės, o iš seniai pamiršto prisiminimo.
Tarp jų stojo ilga tyla.
Galiausiai figūra pakėlė ranką.
Priešais atsivėrė navigacijos projekcija.
Šimtai šviesos linijų pynėsi į sudėtingą žvaigždėlapį.
Ieva iš karto atpažino maršrutą.
Tai buvo jų kelias.
Vienintelis kelias, kuriuo jie skrido nuo pat pirmos dienos.
Tuomet figūra lengvai mostelėjo delnu.
Žemėlapis subyrėjo.
Jo vietoje atsirado tūkstančiai naujų trajektorijų.
Kai kurios vedė ten, kur nebuvo nė vienos pažymėtos žvaigždės.
Kitos apsukdavo ratą aplink tas pačias sistemas.
Dar kitos nutrūkdavo vidury tuštumos.
– Aš… nesuprantu.
Figūra pažvelgė į ją ilgai.
Be priekaišto.
Be gailesčio.
Tik tada paklausė:
– Kodėl leidai kitam laikyti tavo žvaigždėlapį?
Ieva pažvelgė į šviesos gijas.
– Jis moka rasti kelią.
– Galbūt.
– Aš nebūčiau viena…
Ji nutilo.
Pati nežinojo, ką norėjo pasakyti.
Kai pakėlė akis, kėdė buvo tuščia.
Valdymo tilte vėl degė įprastos šviesos.
Pro priekinį stiklą ramiai slinko žvaigždės.
Lyg nieko nebūtų įvykę.
Ryte Aronas jau laukė prie navigacijos stalo.
– Miegojai?
– Taip, – atsakė ji per greitai.
Jis tik linktelėjo.
Daugiau nieko neklausė.
Tą dieną Ieva pastebėjo keistą dalyką.
Navigacijos sistema rodė papildomus maršrutus.
Anksčiau jų nebuvo.
Kai kurių trajektorijų net negalėjo paaiškinti laivo duomenų bazė.
Ji perkrovė sistemą.
Maršrutai nedingo.
Palygino su senais įrašais.
Tie patys keliai buvo ten nuo pat pirmojo skrydžio.
Tik kažkodėl jų niekada nebuvo mačiusi.
Vakare ji ilgai sėdėjo prie žvaigždėlapio.
Pirmą kartą nuo kelionės pradžios nesitikėdama, kad Aronas pasakys, kuri kryptis teisinga.
Ji tiesiog žiūrėjo.
Ir vis daugiau kelių pamažu ryškėjo tamsoje.
Lyg jie nebūtų atsiradę.
Lyg jie visą laiką būtų kantriai laukę, kol kas nors pagaliau į juos pažvelgs.