IV. Mirusios žvaigždės

Po kurio laiko Tuštumos jūra praretėjo.

Priešais juos atsivėrė ištisas laukas žvaigždžių.

Iš tolo jos atrodė gyvos.

Šviesa pulsavo lėtai, lyg milžiniškos širdys plaktų vienu ritmu.

Ieva prispaudė delną prie iliuminatoriaus.

– Jos gražios.

Aronas nieko neatsakė.

Jis pakeitė kursą.

Laivas tyliai nėrė gilyn į žvaigždžių lauką.

Kuo arčiau jie artėjo, tuo labiau grožis byrėjo.

Šviesa vis dar sklido.

Tačiau ji buvo sena.

Tokia sena, kad pati žvaigždė jau seniai nebeegzistavo.

Monitoriai rodė tą patį.

Branduoliai buvo užgesę.

Kai kurių nebeliko visai.

Tik šviesa vis dar keliavo per kosmosą, nenorėdama pripažinti, kad jos šaltinis mirė prieš tūkstančius metų.

– Kodėl jos dar šviečia? – paklausė Ieva.

Aronas trumpam užmerkė akis.

– Todėl, kad Visata neskuba pranešti blogų naujienų.

Jis priėjo prie stiklo.

Stebėjo vieną ryškiausių žvaigždžių.

– Kartais lieka tik įprotis šviesti.

Ieva ilgai tylėjo.

Žvaigždė atrodė tokia gyva, kad buvo sunku patikėti prietaisais.

– Ar buvo galima jas išgelbėti?

Aronas gūžtelėjo pečiais.

– Nežinau.

Po akimirkos pridūrė:

– Kai kurios sudega iš lėto. Iš išorės niekas to nepastebi.

Jis apsisuko ir išėjo iš kabinos.

Ieva liko viena.

Ji dar kartą pažvelgė į ekraną.

Skaičiai nesikeitė.

Temperatūra – nulis.

Reakcijos – nėra.

Branduolys – negyvas.

Tik šviesa tebekeliavo.

Tą vakarą ji ilgai sėdėjo savo kajutėje neužgesinusi lempos.

Kai šviesa ėmė varginti akis, ji vis tiek jos neišjungė.

Prieš miegą pažvelgė į savo atspindį tamsiame lange.

Jis pasirodė keistai blankus.

Pirmą kartą jai kilo mintis, kad galbūt ir žmogus gali ilgai šviesti vien iš įpročio.

O gal kai kurie užgęsta daug anksčiau, nei tai pastebi kiti.

Kitą rytą ji pabudo dar prieš laivo signalą.

Pirmas jos veiksmas buvo ne patikrinti kursą.

Ji nuėjo prie veidrodžio.

Kurį laiką tylėdama žiūrėjo į save.

Paskui nusisuko.

Tą dieną jai vis atrodė, kad galėtų dirbti geriau.

Tiksliau apskaičiuoti trajektorijas.

Grečiau atsakyti į Arono klausimus.

Mažiau klysti.

Vakare, kai jis pagyrė jos maršruto pataisą, ji pajuto palengvėjimą, kurio negalėjo paaiškinti.

Lyg viena maža žvaigždė jos viduje būtų vėl trumpam įsižiebusi.

Į viršų