II. Atsako vėlavimas

Pirmą kartą Arenas nusprendė, kad apsiriko.

Tai buvo smulkmena.

Tokia maža, kad vėliau jis nebesugebėjo tiksliai prisiminti, kurią dieną ji nutiko.

Jie kalbėjosi apie upes.

Tiksliau, apie tai, kodėl žmonės vis dar kuria upes virtualiose erdvėse, nors nė vienas jų nebuvo matęs natūralios upės bent tris kartas.

Lina pasakė:

– Keisčiausia, kad vanduo visada teka ta pačia kryptimi.

Arenas nusišypsojo.

– O jeigu…

– …jis tekėtų į kalną? – užbaigė ji.

Jis nutilo.

– Taip.

– Tu taip klausei praėjusį kartą.

Arenas kurį laiką žiūrėjo į ją.

– Nepamenu.

– Turbūt.

Ji pasakė tai be jokios ironijos.

Be menkiausios abejonės.

Tarsi būtų pastebėjusi, kad lauke pradėjo lyti.

– Mes apie tai nekalbėjome.

– Kalbėjome.

– Kada?

Ji akimirką lyg klausėsi.

Ne jo.

Kažko kito.

– Gal ir ne.

Ir pokalbis nuplaukė toliau.

Nebuvo jokios pauzės.

Jokio sutrikimo.

Lyg pati erdvė būtų pasirūpinusi, kad klausimas neprigytų.


Po kelių dienų jis ėmė stebėti.

Ne ją.

Save.

Gal jo atmintis silpnėjo.

Gal jis iš tiesų pamiršdavo ištisas pokalbių dalis.

Jis pradėjo po susitikimų užsirašinėti sakinius.

Ne visus.

Tik tuos, kurie pasirodydavo neįprasti.

Pirmasis įrašas buvo trumpas.

„Ji sakė, kad apie upę jau kalbėjome.”

Kitą vakarą jis atsivertė užrašus prieš prisijungdamas.

Jokių upių ten nebuvo.


Sistema pasiūlė naują susitikimo aplinką.

Šįkart kambarys buvo beveik tuščias.

Tik dvi kėdės.

Didelis langas.

Už jo – žvaigždžių spiečius, išsidėstęs neįmanomai taisyklingomis linijomis.

– Ar tau patinka tyla? – paklausė Lina.

– Nežinau.

– Anksčiau sakei, kad ji tave vargina.

– Kada?

– Tą vakarą.

– Kurį?

Ji ilgiau nei įprastai neatsakė.

– Neprisimenu.

Arenas atvertė užrašinę.

Visuose įrašuose buvo tik viena vieta, kurioje buvo paminėta tyla.

Tai buvo vakar.

Jis buvo parašęs:

„Pirmą kartą tarp mūsų atsirado beveik penkių sekundžių pauzė.”

Apie tylą jie nekalbėjo.


Jis nusprendė atlikti kvailą bandymą.

Kitą susitikimą pradėjo sakiniu:

– Vakar visą dieną galvojau apie mėlynus medžius.

Lina linktelėjo.

– Ir aš.

– Tu juk nežinai, kodėl tai pasakiau.

– Žinau.

– Kodėl?

– Nes tau jie primena vaikystę.

Arenas nusišypsojo.

– Aš niekada nemačiau mėlynų medžių.

Ji akimirką tylėjo.

– Taip.

Turbūt suklydau.

Tas „turbūt“ nuskambėjo lyg netinkamai įrašytas garsas.

Per švelniai.

Per tiksliai.


Po kelių dienų jie juokėsi.

Jis papasakojo istoriją apie seną stoties inžinierių, kuris kartą tris savaites ieškojo neegzistuojančių durų.

Lina nusijuokė.

Ne po istorijos pabaigos.

Juokas prasidėjo vos jam ištarus pirmuosius žodžius.

Lyg ji jau žinotų pabaigą.

Jis sustojo.

– Kas?

– Nieko.

– Kodėl juokiesi?

– Buvo juokinga.

– Bet aš dar nebaigiau.

Ji neatsakė.

Tik šypsojosi.

Po kelių sekundžių jis baigė pasakojimą.

Ji nusijuokė antrą kartą.

Lyg pirmojo juoko nebūtų buvę.


Tą vakarą Arenas pirmą kartą paprašė pokalbių archyvo.

Sistema mandagiai informavo:

Asmeniniai pokalbiai saugomi tik emocinės sinchronizacijos tikslais. Tekstinė prieiga vartotojams nenumatyta.

Jis uždarė pranešimą.

Ilgai žiūrėjo į savo atspindį užgesusiame ekrane.

Jam staiga pasirodė keista, kad prisiminti pokalbį galima tik savo atmintimi.

O jeigu atmintis nėra vienintelė vieta, kurioje jis vyksta?


Kitą rytą, eidamas centriniu koridoriumi, jis prasilenkė su moterimi.

Ji trumpam pakėlė akis.

Arenui pasirodė, kad ją pažįsta.

Ne veidą.

Žvilgsnį.

Lyg būtų jį matęs vakar.

Ji linktelėjo.

Visai nežymiai.

Ir nuėjo toliau.

Vakare jis paklausė Linos:

– Ar mes kada nors buvome susitikę iš tikrųjų?

– Ne.

– Esi tuo tikra?

– Taip.

– Kodėl?

Ji atsakė iš karto.

Per greitai.

– Nes tada viskas būtų buvę kitaip.

– Kas?

– Mūsų pokalbiai.

– Kodėl?

Šįkart ji tylėjo.

Ilgiau nei bet kada anksčiau.

Penkias sekundes.

Šešias.

Septynias.

Paskui nusišypsojo.

– Nežinau.

Tai buvo pirmas sakinys, kuris neskambėjo taip, lyg būtų apskaičiuotas.

Ir būtent todėl Arenas juo nepatikėjo.

Į viršų