Pirmoji baimė

Trečią naktį Lina neužmigo iš karto.

Ji gulėjo tamsoje.

Bandė skaityti.

Po penkių puslapių suprato neprisimenanti nė vieno sakinio.

Užvertė knygą.

Išjungė lempą.

Ir pati savęs paklausė, ko iš tikrųjų laukia.

Atsakymo nebuvo.

Tačiau vos užmerkus akis, miestas jau laukė jos.

Šį kartą viskas buvo kitaip.

Nebebuvo klaidžiojimo.

Ji žinojo kelią.

Grindinys.

Fontanas.

Tušti suolai.

Siaura gatvelė.

Juodos durys.

Jos jau buvo praviros.

Tiek, kad žmogus galėtų praeiti.

Lina sustojo.

Prisiminė vakarykštį sapną.

Prisiminė, ką buvo pasakiusi.

Nedrąsiai priėjo.

Už durų nebuvo nei kambario, nei koridoriaus.

Tik rūkas.

Jis ne slėpė.

Jis laukė.

Lina įžengė.

Pirmas žingsnis.

Paskui antras.

Po trečiojo rūkas išsisklaidė.

Prieš ją atsivėrė kita miesto dalis.

Namai čia buvo aukštesni.

Gatvės platesnės.

Bet viskas atrodė tarsi nebaigta.

Kai kurių pastatų sienos buvo įtrūkusios.

Langai neturėjo stiklų.

Kai kurie balkonai kybojo ore, lyg būtų pamiršę, prie ko buvo pritvirtinti.

Atrodė, kad pats miestas kažką slepia.

Arba bando prisiminti.

Ji išgirdo žingsnius.

Pirmą kartą šiame mieste.

Atsisuko.

Nieko.

Žingsniai nutilo.

Ji nuėjo toliau.

Vėl.

Tak…

Kažkas ėjo tuo pačiu ritmu.

Tik tada, kai ji sustodavo, sustodavo ir jis.

Lina paspartino žingsnį.

Garsas paspartėjo.

Ji apsisuko.

Tuščia.

Tik ilga gatvė.

Ir vėjas.

Priekyje pamatė seną teatrą.

Durys buvo atviros.

Viduje degė viena vienintelė lempa.

Lina įėjo.

Salėje stovėjo šimtai tuščių kėdžių.

Scenoje nebuvo nieko.

Tik didelis veidrodis.

Ne stiklinis.

Juodas.

Jis neatspindėjo šviesos.

Atrodė, kad sugeria ją.

Lina priėjo arčiau.

Veidrodyje nieko nesimatė.

Tik tamsa.

Staiga iš užkulisių kažkas išėjo.

Lėtai.

Be garso.

Tai buvo žmogus.

Bent jau iš pradžių taip pasirodė.

Jis buvo apsigaubęs ilgu pilku apsiaustu.

Veido nesimatė.

Tik šešėlis po gobtuvu.

Būtybė sustojo keli žingsniai nuo Linos.

Nejudėjo.

Ir nekėlė jokios grėsmės.

Keisčiausia buvo tai, kad Lina nejautė noro bėgti.

Tik smalsumą.

– Kas tu?

Paklausė.

Jokio atsakymo.

Tik po kelių sekundžių pasigirdo balsas.

Ramus.

Beveik tylus.

– Nesvarbu.

Lina suraukė antakius.

– Kodėl?

– Todėl, kad šiandien svarbi ne mano tapatybė.

O tavoji.

Būtybė pakėlė ranką.

Ne į ją.

Į juodą veidrodį.

– Pažiūrėk.

– Nieko nematau.

– Matai tiek, kiek gali pakelti.

Lina žengė arčiau.

Juoda stiklo plokštuma pamažu pradėjo šviesėti.

Iš pradžių atsirado jos veidas.

Toks, kokį matydavo kas rytą.

Ramus.

Susikaupęs.

Profesionalus.

Tada vaizdas pasikeitė.

Ji pamatė save universitete.

Besišypsančią kolegoms.

Paskui – su pacientu.

Kantrią.

Ramią.

Po akimirkos – vaikystėje.

Mažą mergaitę.

Dar kitą akimirką – vieną savo bute.

Sėdinčią tamsoje.

Visi vaizdai keitė vienas kitą.

Per greitai.

Lina nebespėjo jų suvokti.

Staiga viskas sustojo.

Veidrodyje buvo moteris.

Ji stovėjo nuleidusi rankas.

Pavargusi.

Be šypsenos.

Be jokio vaidmens.

Lina žiūrėjo į ją.

Atrodė…

Kad pirmą kartą mato save.

– Ar čia aš?

Tyliai paklausė.

Būtybė neatsakė.

Tik po ilgos pauzės paklausė:

– Kas nutiktų…

Jeigu visi pamatytų, kas tu esi?

Klausimas nuskambėjo ramiai.

Be kaltinimo.

Be grasinimo.

Lina norėjo atsakyti.

Burna išdžiūvo.

Galvoje sukosi dešimtys minčių.

Pacientai.

Universitetas.

Mama.

Vaikystė.

Kolegos.

Ji staiga suprato, kad nė vieno atsakymo neturi.

Tik baimę.

Ne dėl to, ką žmonės pasakytų.

Dėl to…

Kad pati nežino, ką jie pamatytų.

Būtybė lėtai linktelėjo.

Lyg būtų gavusi atsakymą, nors Lina nepratarė nė žodžio.

Paskui atsitraukė.

Ir ištirpo tamsoje.

Teatre vėl liko tik Lina.

Ir veidrodis.

Dabar jis buvo visiškai paprastas.

Rodė tik tuščią sceną.

Lina pabudo staiga.

Buvo dar anksti.

Pusė šešių.

Ji atsisėdo lovoje.

Širdis plakė greitai.

Bet ne iš baimės.

Iš nerimo.

To paties klausimo.

Ji paėmė sąsiuvinį.

Atvertė naują puslapį.

Ilgai laikė rašiklį ore.

Galiausiai parašė tik vieną eilutę.

Kas nutiktų, jei visi pamatytų, kas aš esu?

Ji neužrašė atsakymo.

Tą dieną klausimas jos nebepaliko.

Universitete kolegė paklausė:

– Kaip laikaisi?

Lina automatiškai nusišypsojo.

– Gerai.

Vos ištarusi suprato, kad melavo.

Ne todėl, kad jautėsi blogai.

Todėl, kad net nepatikrino, kaip iš tikrųjų jaučiasi.

Vėliau parduotuvėje kasininkė tarė:

– Gražios dienos.

Lina atsakė tuo pačiu.

Net nepastebėjo moters akių.

Vakare paskambino mama.

– Ar viskas gerai?

– Taip.

Vėl tas pats atsakymas.

Trumpas.

Patogus.

Teisingas.

Padėjusi telefoną ji atsisėdo prie lango.

Miestas gyveno savo ritmu.

Žmonės skubėjo.

Kalbėjosi.

Juokėsi.

Staiga Lina pagalvojo apie sapną.

Galbūt didžiausia žmogaus baimė nėra būti atstumtam.

Galbūt didžiausia baimė…

Yra niekada taip ir nesužinoti, kas jis yra iš tikrųjų.