Veidai
Nuo tos dienos Lina pradėjo stebėti žmones kitaip.
Ne jų žodžius.
Ne laikyseną.
Veidus.
Iš pradžių manė, kad tai tik profesinis įprotis.
Psichologai visada stebi daugiau negu girdi.
Tačiau dabar buvo kitaip.
Ji ėmė pastebėti akimirkas.
Trumpas.
Beveik nepagaunamas.
Lyg žmogaus veidas sekundės daliai taptų kažkieno kito.
Pirmą kartą tai nutiko universitete.
Koridoriumi ėjo dėstytojas.
Studentai jį mėgo.
Jis visada juokaudavo.
Pasakodavo istorijas.
Atrodydavo šiltas.
Pro šalį prabėgo mergina.
– Labas rytas!
– Labas.
Jis nusišypsojo.
Mergina nuėjo.
Šypsena dingo.
Ne pamažu.
Iškart.
Lyg kažkas būtų ją išjungęs.
Veidas liko tuščias.
Pavargęs.
Net senesnis.
Po kelių žingsnių jį pasivijo kolega.
– Kaip laikaisi?
Šypsena sugrįžo.
Tiksliai tokia pati.
Lina sustojo.
Ji negalėjo pasakyti, kas buvo keista.
Bet jautė.
Šypsena buvo tobula.
Per tobula.
Vakare ji užėjo į prekybos centrą.
Prie kasų stovėjo moteris su dviem mažais vaikais.
Vaikai garsiai juokėsi.
Motina juokėsi kartu.
Atsakinėjo kantriai.
Glostė dukrai plaukus.
Staiga suskambo telefonas.
Ji pažvelgė į ekraną.
Šypsena išnyko.
– Taip.
Jos balsas tapo šaltas.
– Ne.
Nesakiau.
Po kelių sekundžių ji padėjo ragelį.
Apsisuko į vaikus.
Veidas vėl buvo švelnus.
Tarsi nieko nebūtų įvykę.
Lina nebegirdėjo, ką jie kalba.
Ji stebėjo tik perėjimą.
Kaip greitai žmogus gali tapti kitu.
Kitą rytą ji gėrė kavą ir, beveik nesąmoningai, atsidarė socialinius tinklus.
Vienas pažįstamas ką tik buvo įkėlęs nuotrauką.
Plačiai šypsojosi.
Po ja buvo parašyta:
Gyvenimas yra dovana.
Po minutės jis paskambino.
– Labas.
Jo balsas buvo užkimęs.
– Ar turi laiko?
– Kas nutiko?
Ilga tyla.
– Nebežinau.
Lina tylėjo.
– Atrodo, kad pavargau būti tuo žmogumi, kurį visi mato.
Ji uždarė programėlę.
Nuotrauka dar buvo ekrane.
Tas pats veidas.
Tas pats žmogus.
Bet dabar ji jau žinojo, kad jie neturi nieko bendra.
Tą pačią dieną vakare ji grįžo namo anksčiau.
Koridoriuje buvo tylu.
Kaimyno durys pravertos.
Pro plyšį girdėjosi juokas.
Lina jau ruošėsi eiti pro šalį, kai durys netikėtai užsidarė.
Juokas nutrūko.
Po kelių sekundžių už sienos pasigirdo riksmas.
Vyro.
Paskui moters.
Po minutės vėl stojo tyla.
Lina stovėjo nejudėdama.
Po kelių akimirkų durys prasivėrė.
Išėjo tas pats kaimynas.
Tvarkingais marškiniais.
Su šypsena.
– Labas vakaras.
– Labas.
Jis nuėjo.
Lina dar kurį laiką žiūrėjo į užsidariusias duris.
Ji prisiminė jo žmoną.
Visada mandagi.
Visada besišypsanti.
Visada sakanti, kad viskas gerai.
Kitą rytą ji atsivertė užrašų knygą.
Neberašė apie sapnus.
Parašė vieną sakinį.
Žmogus turi daugiau negu vieną veidą.
Po minutės pridėjo kitą.
Tai dar nereiškia, kad jis meluoja.
Ilgai žiūrėjo į tuščią puslapio apačią.
Paskui užrašė.
Bet kuris iš jų gyvena ilgiausiai?
Vakare ji grįžo pavargusi.
Numetė paltą ant kėdės.
Nusiplovė rankas.
Vonioje degė tik viena lemputė.
Ji pakėlė akis.
Veidrodyje stovėjo moteris.
Tvarkingi plaukai.
Ramus veidas.
Tas pats, kurį kasdien matydavo pacientai.
Lina ilgai žiūrėjo.
Tada tyliai paklausė:
– Kiek jūsų yra?
Atsakymo nebuvo.
Ji nusišypsojo.
Profesionaliai.
Lyg kabinete.
Šypsena atrodė pažįstama.
Ji ją buvo mačiusi tūkstančius kartų.
Tik dabar nebegalėjo prisiminti…
Ar kada nors šypsojosi taip todėl, kad iš tikrųjų norėjo.
Šypsena pamažu dingo.
Veidas liko ramus.
Bet kažkoks svetimas.
Ji priėjo arčiau.
Beveik palietė stiklą.
Staiga suprato.
Visą savaitę ji ieškojo kitų žmonių kaukių.
Nė karto nepaklausė savęs, kada užsidėjo savąją.
Ji atsitraukė.
Veidrodis nieko nepasakė.
Jam ir nereikėjo.
Tą vakarą Lina pirmą kartą gyvenime neužrašė nė vienos išvados.
Tik vieną klausimą.
O kuris mano veidas yra tikras?