Imitacijos
Trečiadieniais Lina pacientų nepriimdavo.
Ši diena buvo skirta universitetui, kolegoms, konferencijoms ir viskam, kas, anot fakulteto vadovo, „padeda išlaikyti profesinį lygį“.
Lina vis dažniau galvojo, kad profesinis lygis ir gyvas žmogus retai kada telpa tame pačiame kambaryje.
Auditorijoje buvo pilna žmonių.
Jauni psichologai.
Doktorantai.
Keletas dėstytojų.
Priekyje stovėjo profesorius Adomas.
Vienas garsiausių šalies psichoterapeutų.
Jį kviesdavo į televiziją.
Jo knygos buvo leidžiamos iš naujo kas kelerius metus.
Jis kalbėjo sklandžiai.
Be sustojimų.
– Kaip sakė Jungas…
Po minutės:
– Kaip teigė Franklis…
Dar po kelių:
– Rogersas šioje vietoje pastebi…
Lina užsirašė tris pavardes.
Paskui nustojo.
Profesorius nė karto neištarė žodžio „žmogus“.
Tik „pacientas“.
„Atvejis.“
„Simptomas.“
„Objektas.“
Paskaitai baigiantis pakilo jaunas vaikinas.
– Profesoriau…
– Klausau.
– O jeigu žmogus nenori būti gydomas?
– Tokiu atveju pirmiausia reikia išsiaiškinti pasipriešinimo priežastis.
– Ne.
Vaikinas susimąstė.
– Turiu omeny…
O jeigu jam nereikia būti gydomam?
Auditorijoje stojo tyla.
Profesorius nusišypsojo.
– Tokie atvejai labai reti.
Ir tęsė paskaitą.
Lina pažvelgė į vaikiną.
Jis daugiau nieko neklausė.
Išėjusi iš universiteto ji nuėjo į galeriją.
Senas draugas buvo pakvietęs į parodos atidarymą.
Matas tapė nuo studijų laikų.
Anksčiau jo paveiksluose būdavo daug tylos.
Dabar – daug aukso spalvos.
Dideli potėpiai.
Ryškūs kontrastai.
Tokie paveikslai gerai atrodydavo socialiniuose tinkluose.
Žmonės prie jų fotografuodavosi.
Prie vieno paveikslo stovėjo pats autorius.
– Na? – paklausė.
– Sveikinu.
– Tik tiek?
Lina nusišypsojo.
– Kiek laiko tapai šitą?
– Tris dienas.
– O ankstesnį ciklą?
– Beveik metus.
– Kuris tau labiau patiko?
Matas neatsakė.
Tik paėmė taurę nuo stalo.
– Šitas parduotas.
– O tas?
– Ne.
– Gaila.
– Kodėl?
Ji dar kartą pažvelgė į seną paveikslą.
Jame buvo vienišas medis.
Nieko daugiau.
– Tas dar turėjo tylos.
Matas nusijuokė.
– Tyla sąskaitų neapmoka.
Lina daugiau nieko nesakė.
Tik išeidama pastebėjo, kad visi naujieji paveikslai buvo labai panašūs vienas į kitą.
Skyrėsi tik spalvos.
Vakare ji sustojo prie mažos studijos miesto centre.
Ant durų kabėjo užrašas.
VIDINĖS LAISVĖS VAKARAI.
Iš vidaus sklido juokas.
Ją pasitiko aukštas vyras lininiais drabužiais.
– Pirmą kartą?
– Taip.
– Čia visi tampa savimi.
Lina linktelėjo.
Atsisėdo paskutinėje eilėje.
Vyras kalbėjo beveik valandą.
Apie laisvę.
Apie ego.
Apie meilę.
Apie tai, kad nereikia bijoti būti savimi.
Žmonės klausėsi sulaikę kvapą.
Paskaitai pasibaigus visi apsupo mokytoją.
Jis dalijo apkabinimus.
Nuotraukas.
Autografus.
Kai salė ištuštėjo, Lina išėjo į kiemą.
Ten, ant laiptų, tas pats vyras rūkė.
Vienas.
Labai greitai.
Pamatęs ją, cigaretę paslėpė.
– Nepasakokit kitiems.
– Kodėl?
– Jie tikisi kitokio žmogaus.
– O jūs?
Jis pavargo šyptelėti.
– Kartais ir aš.
Jau temo.
Liko paskutinis susitikimas.
Verslininkas.
Jis pats buvo užsirašęs konsultacijai.
Į kabinetą įėjo energingai.
Brangus laikrodis.
Brangūs batai.
Telefonas rankoje.
– Atsiprašau.
Vieną sekundę.
Jis atrašė į tris žinutes.
Tada į dvi.
Tada atsiliepė.
Kalbėjo apie sandorį.
Po penkių minučių padėjo telefoną.
– Klausau.
Lina nusišypsojo.
– Kodėl atėjote?
– Nemiegu.
– Kiek laiko?
– Kokius dvejus metus.
– O kas vyksta, kai bandote ilsėtis?
– Nieko.
– Kiek galite pabūti nieko neveikdamas?
Jis susimąstė.
– Nežinau.
– Pamėginkim.
Ji padėjo mažą smėlio laikrodį ant stalo.
– Viena minutė.
Nieko nekalbėkim.
Jis linktelėjo.
Praėjo dešimt sekundžių.
Jis pajudino koją.
Praėjo penkiolika.
Paėmė telefoną.
– Dar ne.
Jis padėjo.
Po dvidešimt keturių sekundžių paklausė:
– Dar ilgai?
Lina pažvelgė į laikrodį.
– Praėjo mažiau nei pusė minutės.
Vyras nusijuokė.
Bet juokas buvo trumpas.
– Keista.
– Kas?
– Atrodo…
Jis ilgai ieškojo žodžių.
– Tyloje kažkas mane vejasi.
Tą vakarą Lina ilgai neįjungė šviesos.
Jos bute buvo gera prieblanda.
Ji padėjo ant stalo keturias vizitines korteles.
Profesoriaus.
Dailininko.
Mokytojo.
Verslininko.
Visi jie buvo laikomi savo srities autoritetais.
Visi kalbėjo apie autentiškumą.
Kiekvienas savaip.
Ji paėmė pirmą kortelę.
Ant jos buvo parašyta:
Padedu žmogui atrasti save.
Ant antrosios:
Tikras menas keičia pasaulį.
Trečioji skelbė:
Laisvė prasideda tavyje.
Ketvirtoji:
Gyvenk pagal savo taisykles.
Lina sudėjo korteles vieną šalia kitos.
Ilgai žiūrėjo.
Staiga suprato, kad visų jų kalba beveik vienoda.
Skyrėsi tik profesijos.
Ji atsivertė juodą sąsiuvinį.
Šį kartą nerašė apie sapnus.
Viršuje užrašė vieną žodį.
Imitacija.
Po juo ilgai nieko nebuvo.
Tik po kelių minučių atsirado sakinys.
Kuo daugiau žmogus kalba apie tai, kuo yra, tuo mažiau matau, kas jis iš tikrųjų.
Ji padėjo rašiklį.
Norėjo užversti sąsiuvinį.
Bet sustojo.
Pirmą kartą tą dieną kilo nemaloni mintis.
Jeigu visi šie žmonės dėvi kaukes…
Tai kiek jų turi ji pati?
Lina lėtai pakėlė akis.
Priešais, tamsiame lango stikle, atsispindėjo jos veidas.
Ji kurį laiką žiūrėjo į save.
Paskui, beveik nejučia, paklausė:
– O tu?
Stiklas tylėjo.
Ir ta tyla buvo daug sunkesnė už bet kokį atsakymą.