Pasikartojimai
Lina niekada netikėjo sutapimais.
Ne todėl, kad tikėtų likimu.
Todėl, kad dvylika metų dirbdama psichologe išmoko vieną dalyką – žmogaus protas mėgsta ieškoti dėsningumų net ten, kur jų nėra.
Todėl ji pati jų vengė.
Jeigu trys pacientai tą pačią savaitę pasakoja panašią istoriją, tai dar nieko nereiškia.
Jeigu penki – verta atkreipti dėmesį.
Jeigu dešimt…
Tuomet pradedi tikrinti save.
Antradienį pirmasis pacientas buvo septyniasdešimt ketverių buvęs inžinierius.
Jis nekentė sapnų.
– Kvailystės, – burbtelėjo atsisėsdamas. – Smegenys išmeta šiukšles. Nieko daugiau.
Lina linktelėjo.
Ji niekada nesiginčydavo su žmogumi pirmąsias dešimt minučių.
– Vis dėlto atėjote.
– Žmona privertė.
Jis atsiduso.
– Tas sapnas kartojasi.
– Koks?
– Einu gatve.
– Kokia gatve?
– Nežinau.
– Ar esate ten buvęs?
– Niekada.
– Kas joje vyksta?
Senolis susiraukė.
– Nieko.
– Nieko?
– Štai kas ir baisiausia.
Jis nutilo.
Paskui tyliau pridūrė:
– Atrodo, kad kažkas tuoj įvyks.
Bet niekada neįvyksta.
Po pietų atėjo šešiolikmetė mergina.
Ji atsisėdo ant sofos susikišusi rankas į džemperio rankoves.
– Mama sako, kad man depresija.
– O tu ką sakai?
– Aš tiesiog pavargau.
– Nuo ko?
– Nuo žmonių.
Lina šyptelėjo.
– Papasakok sapną.
Mergina pakėlė akis.
– Iš kur žinojot, kad sapnuoju?
– Nežinojau.
Ilga tyla.
– Sapnuoju miestą.
Lina paėmė rašiklį.
– Koks jis?
– Tuščias.
– Visiškai?
– Ne.
– Tai kas jame yra?
– Langai.
– O žmonės?
– Jaučiu, kad jie viduje.
Tik…
– Tik?
– Niekas nežiūri pro langus.
Trečiasis pacientas buvo policininkas.
Didelis vyras.
Plačiais pečiais.
Kalbėjo trumpais sakiniais.
– Blogai miegu.
– Kiek laiko?
– Trys mėnesiai.
– Sapnai?
Jis susierzinęs palingavo galvą.
– Nežinau, kodėl apie juos klausiate.
– Kodėl?
– Nes visi gydytojai klausė apie stresą.
Jūs pirmoji paklausėt apie sapnus.
– Atsakykit.
Jis patrynė sprandą.
– Sapnuoju tą pačią sankryžą.
– Kas joje vyksta?
– Nieko.
– Kas baisiausia?
– Kad žinau…
Jis sustojo.
– Ką?
– Kad neturiu eiti į dešinę.
– Ir vis tiek einate?
– Visada.
Vakare Lina liko kabinete viena.
Ant stalo gulėjo juodas sąsiuvinis.
Ji atsivertė paskutinius puslapius.
Šalia kiekvieno numerio buvo keli žodžiai.
Miestas.
Tuščia gatvė.
Langai.
Sankryža.
Laukimas.
Ji užvertė sąsiuvinį.
Po minutės vėl atsivertė.
Šį kartą nebeskaitė.
Braukė linijas.
Rodykles.
Jungė žodžius.
Miestas.
↓
Gatvė.
↓
Langai.
↓
Šešėliai.
Sustingo.
Žodis „šešėliai” nebuvo parašytas nė viename užraše.
Ji jį įrašė pati.
Pati to nepastebėjusi.
Kitą rytą nusprendė padaryti tai, ko paprastai nedarydavo.
Paėmė senus pacientų užrašus.
Praėjusių metų.
Užpraeitų.
Dar senesnius.
Ieškojo vieno žodžio.
Sapnas.
Po valandos turėjo dvidešimt septynias bylas.
Po dviejų – keturiasdešimt tris.
Po trijų pastebėjo pirmą dėsningumą.
Žmonės skirtingi.
Amžius skirtingas.
Profesijos skirtingos.
Tikėjimai skirtingi.
Traumos skirtingos.
Bet beveik visi kartojo tą pačią frazę.
Ne pažodžiui.
Mintimi.
Ji užvertė paskutinę bylą.
Atsilošė.
Kabinete buvo tylu.
Tokią tylą ji mėgo.
Joje lengviau galvodavo.
Ant stalo gulėjo pacientų bylos.
Ji jas sudėjo į dvi krūvas.
Sapnavo.
Nesapnavo.
Paskui dar kartą.
Dar kartą.
Po penkiolikos minučių viskas atrodė taip pat.
Ji paėmė lipnų lapelį.
Užrašė visus žodžius, kurie kartojosi.
Miestas.
Langai.
Sankryža.
Tyla.
Veidrodis.
Keista.
Bet ne neįmanoma.
Kolektyvinėje pasąmonėje panašių simbolių pasitaiko.
Ji atsistojo.
Nuėjo prie lango.
Apačioje tekėjo vakarinis žmonių srautas.
Staiga suvokė vieną dalyką.
Per dvylika darbo metų ji nė karto neužrašė sapnų atskirai.
Visada ieškojo jų prasmės.
Niekada – tarpusavio ryšio.
Grįžo prie stalo.
Iš stalčiaus išsitraukė visiškai naują juodą sąsiuvinį.
Ant pirmo puslapio parašė.
Pasikartojimai.
Po žodžiu nubrėžė vieną liniją.
Ir pirmą kartą nusprendė nebeieškoti diagnozės.
O ieškoti dėsningumo.
Tą vakarą namuose ji nepasiėmė knygos.
Tik perkėlė visus sapnus į naują sąsiuvinį.
Ne pagal žmones.
Pagal simbolius.
Po valandos visas puslapis buvo pilnas rodyklių.
Kai kurie simboliai jungėsi.
Kai kurie kartojosi.
Kai kurie vis grįždavo į tą pačią vietą.
Lina sustojo.
Viduryje lapo liko vienas tuščias apskritimas.
Ji ilgai į jį žiūrėjo.
Paskui parašė vieną žodį.
Nežinoma.
Ir pirmą kartą per daugelį metų pajuto keistą jausmą.
Ne baimę.
Smalsumą.
Labai seniai ji nebuvo sutikusi klausimo, į kurį neturėjo nė vieno atsakymo.