Pavydžiųjų bokštas
Miestas šį kartą buvo apgaubtas rūko.
Lina ilgai klaidžiojo tuščiomis gatvėmis, kol rūke išniro aukštas bokštas.
Jis buvo keistas.
Be durų.
Be balkonų.
Tik su šimtais langų.
Kiekviename lange stovėjo žmogus.
Ir žiūrėjo.
Ne į miestą.
Į kitus langus.
Vos tik Lina priartėjo, sienoje tyliai atsivėrė siauras plyšys.
Ji įėjo.
Viduje sukosi spiraliniai laiptai.
Kylant aukštyn vis daugėjo langų.
Prie kiekvieno stovėjo žmogus.
Niekas nekalbėjo.
Tik stebėjo.
Viena moteris žiūrėjo į dailininką kitame aukšte.
Dailininkas stebėjo rašytoją.
Rašytojas – verslininką.
Verslininkas – sportininką.
Sportininkas – muzikantą.
Visi kažką stebėjo.
Niekas nieko nedarė.
Lina sustojo prie vieno lango.
Kitame bokšto gale matė jaunuolį.
Jis tapė paveikslą.
Prie jos stovintis vyras sunkiai atsiduso.
– Aš irgi taip norėjau.
– Tai kodėl netapai?
Paklausė Lina.
Vyras net neatsisuko.
– Nes jis geresnis.
Prie kito lango mergina stebėjo šokėją.
– Ji tokia laisva…
– O tu?
– Dabar jau per vėlu.
– Kiek tau metų?
– Dvidešimt devyneri.
Lina tyliai nusišypsojo.
Bet mergina nejuokavo.
Kuo aukščiau ji kilo, tuo žmonių akys darėsi tuštesnės.
Jie beveik nemirksėjo.
Tik stebėjo.
Lyg jų gyvenimas vyktų kituose languose.
Viršutiniame aukšte stovėjo vienintelis žmogus.
Senas.
Labai liesas.
Jis laikė rankoje tolimąjį žiūroną.
Net kai Lina priėjo, jis nenuleido akių.
– Ką stebite?
Paklausė.
– Galimybes.
– Savas?
Jis tyliai nusijuokė.
– Svetimas.
– Kas jūs?
– Bokšto prižiūrėtojas.
– Ar jūs demonas?
– O kaip manai?
Lina neatsakė.
Jis neatrodė nei baisus, nei pavojingas.
Tik pavargęs.
– Kodėl jie visi žiūri pro langus?
Paklausė Lina.
– Nes labai lengva gyventi svetimą gyvenimą.
– Bet juk jie tik stebi.
– Būtent.
Jis pirmą kartą pažvelgė į ją.
– Stebėti daug saugiau nei kurti.
Jis mostelėjo į langus.
– Matai tą moterį?
Ji visą gyvenimą stebėjo kitus rašytojus.
Norėjo parašyti knygą.
Tačiau prieš pradėdama perskaitydavo dar vieną.
Ir dar vieną.
Ir dar.
Vieną dieną nusprendė, kad visi geri siužetai jau parašyti.
Taip ir nepradėjo.
– O tas vyras?
– Jis norėjo atidaryti dirbtuves.
Bet kasmet atsirasdavo žmogus, kuris darė geriau.
Todėl jis nusprendė palaukti.
Laukia iki šiol.
– Jie pavydi?
Paklausė Lina.
– Ne.
Jie tiki, kad pavydi.
Iš tikrųjų…
Jie bijo.
– Ko?
– Sužinoti, kokie jie būtų…
Jeigu pagaliau nustotų žiūrėti į kitus.
Prižiūrėtojas padavė Linai žiūroną.
– Pažiūrėk.
Ji pažvelgė.
Pamatė moterį, grojančią violončele.
Paskui kitą.
Rašančią eilėraštį.
Trečią.
Statančią namą.
Ketvirtą.
Kopiantį į kalnus.
Visi atrodė talentingi.
Laimingi.
Drąsūs.
– Ką matai?
– Žmones.
– Ne.
Jis papurtė galvą.
– Matai tik jų viršūnes.
Ne jų kelią.
Jis paėmė žiūroną.
Apvertė.
Vaizdas pasikeitė.
Dabar Lina matė tą pačią muzikantę.
Verkiančią po nesėkmingo koncerto.
Tą patį rašytoją.
Plėšantį rankraščius.
Verslininką.
Bankrutavusį.
Sportininką.
Su lūžusia koja.
Dailininką.
Metantį paveikslus į ugnį.
– Kodėl žmonės to nemato?
Paklausė ji.
– Todėl, kad lyginimasis niekada nerodo viso paveikslo.
Jis rodo tik rezultatą.
Niekada – kainą.
Staiga visas bokštas sudrebėjo.
Vienas vyras prie lango sušnabždėjo:
– Kodėl ne aš?
Po akimirkos tą patį pakartojo kita moteris.
Tada dar vienas.
Ir dar.
Netrukus visas bokštas aidėjo nuo tų pačių žodžių.
– Kodėl ne aš?
– Kodėl ne aš?
– Kodėl ne aš?
Prižiūrėtojas užmerkė akis.
– Klausimas neteisingas.
– O koks teisingas?
Paklausė Lina.
Senis atsisuko į ją.
– Ne…
Kodėl jis?
O…
Kodėl dar nepradėjau aš?
Lina pažvelgė pro langą.
Apačioje pamatė mažą mergaitę.
Ji sėdėjo ant šaligatvio.
Piešė kreidelėmis.
Niekas jos nestebėjo.
Niekas neplojo.
Ji net nežinojo, kad bokštas egzistuoja.
Ir buvo vienintelė, kuri tame mieste kažką kūrė.
– Kodėl jos čia nėra?
Paklausė Lina.
– Todėl, kad kuriantys retai turi laiko lygintis.
Ji nusileido laiptais.
Praeidama pro kiekvieną langą dabar matė ne pavydą.
O sustojusius gyvenimus.
Nei vieno jų nesugriovė kitas žmogus.
Juos sustabdė nuolatinis žvilgsnis į svetimą kelią.
Pabudusi Lina iš karto atsivertė juodą sąsiuvinį.
Šį kartą nerašė ilgai.
Tik vieną sakinį.
Kol mano akys ieško, kuo būti turėčiau, mano rankos taip ir nepradeda būti tuo, kuo galiu.
Po ilgos pauzės atsirado paskutinė eilutė.
Pavydas neatima talento. Jis atima laiką, per kurį talentas galėjo užaugti.