Pykčio kambarys
Kitą kartą Miestas buvo kitoks.
Nebebuvo prekyviečių.
Nebebuvo demonų.
Nebebuvo žmonių.
Tik ilgas koridorius.
Akmeninės sienos.
Vienodos durys.
Virš kiekvienų buvo iškaltas vienas žodis.
GĖDA.
PAVYDAS.
VIENATVĖ.
LIŪDESYS.
PYKTIS.
Lina sustojo.
Iki šiol ji manė, kad demonai yra pavojingiausi.
Dabar suprato.
Jie buvo tik prekybininkai.
Tikrieji kambariai prasidėjo čia.
Ji pravėrė duris, ant kurių buvo parašyta:
PYKTIS
Tikėjosi tamsos.
Riksmų.
Grandinių.
Monstro.
Tačiau kambarys buvo beveik tuščias.
Medinės grindys.
Vienas langas.
Sulūžusi kėdė.
Kampe sėdėjo berniukas.
Gal dešimties metų.
Apkabinęs kelius.
Jis tyliai žiūrėjo į grindis.
Lina atsargiai priėjo.
– Labas.
Berniukas nepakėlė akių.
– Koks tavo vardas?
Tyla.
Tik po ilgos pauzės jis tyliai ištarė:
– Nesvarbu.
– Kodėl?
– Niekas neklausia.
Lina atsisėdo šalia.
Kurį laiką abu tylėjo.
Paskui ji paklausė:
– Kodėl tu čia?
Berniukas gūžtelėjo pečiais.
– Mane čia paliko.
– Kas?
– Visi.
Jo balsas buvo ramus.
Be priekaišto.
Lyg pasakotų apie lietų.
– Už ką?
Jis pagaliau pakėlė akis.
– Todėl, kad pykau.
– Ir?
– Sakė…
Geri vaikai nepyksta.
– Dar sakė…
Mandagūs žmonės nepyksta.
– Dar sakė…
Protingi žmonės susivaldo.
– Dar sakė…
Pyktis viską sugadina.
Jis trumpam nutilo.
– Tai aš nustojau pykti.
Lina pajuto, kaip kažkas jo balse neleidžia tuo patikėti.
– O kas nutiko po to?
Berniukas pažvelgė į savo rankas.
– Tada jie pradėjo imti.
– Ką?
– Viską.
– Mano laiką.
Mano daiktus.
Mano tylą.
Mano sprendimus.
Jis kalbėjo vis tyliau.
– O aš vis sakiau…
„Nieko tokio.“
Lina prisiminė savo pacientus.
Žmones, kurie niekada nesiginčydavo.
Visada suprasdavo.
Visiems atleisdavo.
Ir nuolat kartodavo:
„Svarbiausia – taika.”
Bet jų akys būdavo pavargusios.
– Ar tu vis dar pyksti?
Paklausė ji.
Berniukas papurtė galvą.
– Nebemoku.
– O norėtum?
Jis ilgai tylėjo.
Paskui labai tyliai paklausė:
– Ar galima?
Lina nežinojo, ką atsakyti.
Tuo metu kambario siena pradėjo keistis.
Ji tapo skaidri.
Anapus matėsi žmonės.
Jie vienas po kito ėjo prie berniuko.
Vienas paėmė jo žaislą.
Kitas atsisėdo į jo vietą.
Trečias stumtelėjo jį.
Ketvirtas liepė nutilti.
Berniukas kiekvienam tik linktelėdavo.
Nė karto nepasakė:
„Ne.“
– Kodėl nieko nedarai?
Paklausė Lina.
– Nenoriu nieko įskaudinti.
– O jie?
Berniukas nuleido akis.
– Jie turbūt nenorėjo.
Staiga kambaryje pasigirdo moters balsas.
Jo šaltinis buvo nematomas.
– Geras berniukas.
– Koks mandagus.
– Koks patogus.
– Su juo lengva.
Kiekvienas sakinys skambėjo kaip pagyrimas.
Bet po kiekvieno berniukas darėsi vis mažesnis.
Lina staiga suprato.
Jis nebuvo silpnas.
Jis buvo išmokytas atsisakyti savo ribų.
– Ar žinai…
Ji tyliai paklausė.
– Kam skirtas pyktis?
Berniukas papurtė galvą.
– Ne tam, kad sugriautum kitą.
Ji paėmė nuo grindų sulūžusios kėdės lentą.
Pastatė ją tarp berniuko ir skaidrios sienos.
– Jis reikalingas tam…
Kad apsaugotum save.
Žmonės anapus priėjo dar kartą.
Šį sykį atsitrenkė į lentą.
Sustojo.
Nebegalėjo prieiti.
Berniukas pirmą kartą nusišypsojo.
– Jie sustojo…
– Taip.
– Kodėl?
– Todėl, kad pagaliau atsirado siena.
– Bet juk siena atstumia žmones.
Lina pažvelgė į jį.
– Ne.
Siena atskiria.
Atstumia tik tie…
Kurie buvo įpratę eiti per tave.
Tuo metu kambaryje įvyko keistas dalykas.
Berniukas pradėjo augti.
Lėtai.
Beveik nepastebimai.
Jo pečiai ištiesėjo.
Žvilgsnis tapo tiesus.
Nieko daugiau nepasikeitė.
Tik jis nebeatrodė mažas.
– Ar dabar galiu pykti?
Paklausė.
– Gali.
– O jeigu kažkam nepatiks?
Lina nusišypsojo.
– Žmonėms, kurie gyvena iš tavo ribų nebuvimo…
Tai tikrai nepatiks.
Ji išėjo iš kambario.
Durys už jos tyliai užsidarė.
Koridorius liko toks pat.
Tik žodis PYKTIS ant durų buvo dingęs.
Jo vietoje atsirado kitas.
RIBA.
Ji pabudo prieš saulėtekį.
Šį kartą neatsivertė sąsiuvinio iš karto.
Ilgai sėdėjo tyloje.
Prisiminė, kiek kartų gyvenime sutiko žmonių, kurie didžiavosi tuo, kad niekada nepyksta.
Ir kiek iš jų buvo nelaimingi.
Ji paėmė rašiklį.
Parašė:
Pyktis nėra žmogaus priešas.
Po ilgos pauzės atsirado dar viena eilutė.
Tikrasis pavojus prasideda tada, kai žmogus taip bijo savo pykčio, kad nebegali pasakyti „ne“.
Dar ilgai žiūrėjo į tuščią puslapio apačią.
Galiausiai užrašė paskutinį sakinį.
Žmonės nesinaudoja tais, kurie pyksta. Jie naudojasi tais, kuriems buvo uždrausta pykti.