Praėjo keli mėnesiai.
Miestelio kultūros centre buvo atidaryta nauja paroda.
Ant plakato buvo parašyta tik tiek:
ELĖ
Pirmoji personalinė paroda
Niekur nebuvo nurodyta, ką ji tapo.
Ir niekas nesitikėjo nieko ypatingo.
Juk visi ją pažinojo kaip restauratorę.
Moterį, kuri gelbėdavo svetimus paveikslus.
Ne tą, kuri kuria savus.
Parodos salė buvo šviesi.
Ant baltų sienų kabėjo keli nedideli darbai.
Ramus peizažas.
Senas medis.
Atviras langas.
Nebaigtas laiptų fragmentas.
Lankytojai vaikščiojo lėtai.
Kalbėjo tyliai.
Tačiau salės gale kabėjo dar vienas paveikslas.
Be pavadinimo.
Be aprašymo.
Be rėmo.
Tik didelė drobė.
Visiškai tuščia.
Žmonės sustodavo priešais ją.
Iš pradžių tik trumpam.
Paskui vis ilgiau.
Vieni susiraukdavo.
Kiti šyptelėdavo.
Kai kurie apsisukdavo ir išeidavo nė karto nepažvelgę atgal.
Buvo ir tokių, kurie stovėjo ilgai.
Labai ilgai.
Lyg lauktų, kol paveikslas baigsis.
Arba prasidės.
Prie drobės priėjo pagyvenęs vyras.
Jis ilgai žiūrėjo.
Paskui nusiėmė akinius.
Nusivalė juos nosine.
Užsidėjo atgal.
Ir tyliai nusijuokė.
– Keista… – sušnabždėjo.
– Prisiekiu, ką tik mačiau savo vaikystės namų langą.
Šalia stovėjusi moteris nieko neatsakė.
Jos akyse kaupėsi ašaros.
Ji greitai nusisuko ir išėjo iš salės.
Vėliau atėjo jauna mama su maža mergaite.
Jos lėtai ėjo pro paveikslus.
Mergaitė sustojo prie tuščios drobės.
Ilgai tylėjo.
Paskui patraukė mamą už rankovės.
– Mama…
– Ką, mažute?
– Kodėl tame paveiksle vaikšto žmonės?
Mama pažvelgė į drobę.
Joje nebuvo nieko.
Tik balta drobė.
Ji dar kartą įsižiūrėjo.
Nieko.
Nusišypsojo dukrai.
Švelniai paėmė ją už rankos.
Ir abi tyliai išėjo.
Vakare galerija ištuštėjo.
Lankytojai išsiskirstė.
Prižiūrėtojas lėtai vaikščiojo tarp paveikslų, gesindamas šviesas.
Vieną po kitos.
Salėje darėsi vis tamsiau.
Galiausiai liko tik paskutinė lempa.
Ta, kuri kabėjo virš tuščios drobės.
Jis ištiesė ranką prie jungiklio.
Ir dar kartą pažvelgė į paveikslą.
Tą akimirką jam pasirodė, kad pačiame drobės gilumoje trumpam sužibo mažytė šviesa.
Lyg labai toli būtų užsidegęs vienas vienintelis langas.
Jis sumirksėjo.
Šviesos nebebuvo.
Prižiūrėtojas užgesino lempą.
Užrakino galerijos duris.
Ir niekam nepasakojo, ką, jo manymu, tą vakarą matė.
Nes kai kurios istorijos pradeda gyventi tik tada, kai jomis nebeįmanoma iki galo patikėti.