Po kelių dienų Elė nustojo ieškoti dėsningumų.
Kaskart, kai manė supratusi miestą, šis tyliai pakeisdavo taisykles.
Ji pradėjo vaikščioti be tikslo.
Lyg pati gatvė geriau žinotų, kur ją nuvesti.
Vieną rytą ji išėjo nusipirkti duonos.
Kepykla buvo dingusi.
Jos vietoje stovėjo siuvėjo dirbtuvė.
Durų rankena buvo ta pati.
Langas tas pats.
Tik už stiklo vietoj kepalų kabojo paltai.
Elė apsidairė.
Ji buvo tikra, kad vakar čia pirko duoną.
Prie jos priėjo berniukas su pintine obuolių.
– Jūs kažko ieškote?
– Čia buvo kepykla.
Berniukas pažvelgė į iškabą.
– Buvo.
– O kur ji dabar?
Jis gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai persikėlė.
– Kur?
– Miestas niekada nesako.
Jis nubėgo tolyn.
Lyg būtų atsakęs į patį paprasčiausią klausimą.
Kitą dieną Elė nusprendė grįžti į Aklųjų galeriją.
Ji sekė vakar nubrėžtą maršrutą.
Tačiau ten, kur turėjo būti galerija, stovėjo senas teatras.
Prie įėjimo kabėjo ta pati akmeninė kaukė, kurią ji prisiminė mačiusi virš galerijos durų.
Tik dabar ji šypsojosi.
Praeivis pastebėjo jos sutrikimą.
– Pirmą savaitę visiems sunku.
– Kas sunku?
– Prisiminti miestą.
– Jis keičiasi.
– Ne.
Žmogus trumpam nutilo.
– Keičiamės mes.
Jis nuėjo.
Elė dar ilgai stovėjo gatvėje.
Ji nebežinojo, kuris atsakymas būtų buvęs baisesnis.
Vakare ji pažvelgė į gatvės pavadinimą.
Ant kampinio namo kabėjo lentelė.
Ramybės gatvė.
Kitą rytą eidama tuo pačiu keliu ji sustojo.
Lentelė buvo kita.
Neištartų žodžių gatvė.
Namai atrodė tie patys.
Akmenys po kojomis tie patys.
Net katinas snaudė ant tos pačios palangės.
Pasikeitė tik vardas.
Trečią rytą gatvė jau vadinosi Paskutinio laiško skersgatviu.
Niekas tuo nesistebėjo.
Tik Elė pradėjo nešiotis mažą užrašų knygelę.
Kiekvieną vakarą užsirašydavo gatvių pavadinimus.
Ryte beveik visi būdavo kitokie.
Po savaitės suprato, kad knygelė jai nepadeda.
Ji tik įrodo, kad miestas neprisimena savęs taip pat, kaip vakar.
Pamažu ji ėmė pastebėti dar vieną keistenybę.
Kai kurie žmonės atrodė tarsi išblukę.
Iš pradžių tai buvo vos matoma.
Lyg saulė būtų iš jų ištraukusi dalį spalvų.
Vėliau pradėdavo nykti kontūrai.
Rankos tapdavo permatomos.
Veidai lyg prarasdavo gylį.
Tačiau jie nesirgo.
Nesiskundė.
Juokėsi.
Dirbo.
Kalbėjosi.
Tik jų vis mažiau pastebėdavo kiti.
Kartą turgaus aikštėje Elė pamatė senuką, kuris ramiai sėdėjo ant suoliuko.
Žmonės ėjo tiesiai pro jį.
Viena moteris net padėjo krepšį jam ant kelių.
Lyg jis būtų buvęs suoliuko dalis.
Po akimirkos ji pati pasiėmė krepšį.
Net neatsigręžė.
Senukas tik tyliai nusišypsojo.
Tarsi taip ir turėjo būti.
Labiausiai Elę glumino moteris, kurią ji pradėjo sutikti beveik kasdien.
Pirmą kartą ji vilkėjo sodriai mėlyną suknelę.
Antrą kartą mėlyna buvo išblukusi.
Trečią dieną dingo raudonas šalikas.
Dar po savaitės jos plaukai tapo pilki.
Ne nuo amžiaus.
Tarsi kas būtų iš jų išėmęs spalvą.
Kiekvieną rytą moteris atrodė šiek tiek blankesnė.
Tačiau jos šypsena nesikeitė.
Vieną vakarą Elė nebeištvėrė.
Prisėdo šalia.
– Ar jums viskas gerai?
Moteris pažvelgė į ją.
Jos akys buvo šviesios.
Beveik permatomos.
– Puikiai.
– Jūs…
Elė nutilo.
Nerado tinkamų žodžių.
– Jūs keičiatės.
Moteris nusijuokė.
Tyliai.
Lyg būtų prisiminusi seną istoriją.
– Visi čia keičiasi.
– Bet jūs…
– Aš tiesiog tai darau lėčiau.
Ji pakilo.
Pataisė skrybėlę.
Ir nuėjo.
Kitą rytą Elė jos nebeatpažino.
Moteris vilkėjo baltą suknelę.
Jos plaukai buvo balti.
Oda balta.
Net akys atrodė lyg iš matinio stiklo.
Tik lūpose tebebuvo ta pati rami šypsena.
Ji lėtai perėjo aikštę.
Praeiviai mandagiai pasislinkdavo iš kelio.
Tačiau atrodė, kad nė vienas jos nebemato.
Elė apsisuko norėdama ją pasivyti.
Tuo metu miesto varpas mušė vidurdienį.
Kai vėl pažvelgė į aikštę, moters nebebuvo.
Liko tik baltas balandžio plunksnos pūkas, lėtai besisukantis ore.
Vakare, grįžusi į viešbutį, Elė išskleidė tuščią miesto žemėlapį.
Jame atsirado dar viena nauja linija.
Šį kartą ji vedė ten, kur žemėlapyje nebuvo nei gatvės, nei rajono pavadinimo.
Tik mažas, vos matomas ženklas.
Balta dėmė.
Lyg kažkas būtų iš popieriaus atsargiai ištrynęs ne dažus.
O pačią vietą.