Po Veidrodinio ūko kelionė tapo tylesnė.
Aronas beveik nebekalbėjo.
Jis valandų valandas stovėdavo prie priekinio iliuminatoriaus, lyg būtų laukęs ženklo, kurio nematė niekas kitas.
Vieną rytą pagrindiniame ekrane atsirado naujas objektas.
Ieva iš pradžių pamanė, kad tai sistemos klaida.
Žvaigždėlapyje nebuvo nei planetos, nei žvaigždės.
Tik apskritimas, aplink kurį erdvė buvo išlenkta tarsi šlapias popierius.
Šviesa ten negeso.
Ji paprasčiausiai nebegrįždavo.
– Kas tai? – paklausė Ieva.
– Centras.
– Kokios sistemos?
– Visų.
Jis ištarė tai taip ramiai, lyg būtų kalbėjęs apie seniai sutartą susitikimo vietą.
Nuo tos dienos laivo kursas nebesikeitė.
Jie skrido tiesiai pirmyn.
Kuo arčiau artėjo, tuo keisčiau elgėsi dangus.
Tolimos galaktikos lėtai linko į vieną pusę.
Žvaigždžių šviesa virto plonais lankais.
Net tyla laive atrodė sunkesnė.
Prietaisai fiksavo tik vieną dalyką.
Trauką.
Didėjančią.
Nepaliaujamą.
Ieva ilgai stebėjo ekranus.
Keista, tačiau ne visi objektai reagavo vienodai.
Kai kurie asteroidai staiga pakeisdavo kryptį ir būdavo įtraukiami į tamsą.
Kiti, nors skriejo arčiau įvykio horizonto, ramiai tęsdavo savo orbitas.
Ji kelis kartus perskaičiavo duomenis.
Rezultatas nesikeitė.
– Ar matai dėsningumą? – paklausė Aronas.
Ji papurtė galvą.
Jis priėjo prie ekrano.
– Pažiūrėk ne į atstumą.
Pažiūrėk į trajektorijas.
Ieva padidino vaizdą.
Tuomet pastebėjo.
Visi objektai, kurie buvo įtraukti, iki tol neturėjo pastovios orbitos.
Jie klaidžiojo.
Lėtai dreifavo tarp gravitacinių laukų, niekam nepriklausydami.
Tuo tarpu planetos, mėnuliai ir net mažiausios kometos, judančios savo keliu, išlikdavo.
Net tada, kai priartėdavo pavojingai arti.
– Vadinasi… – tyliai pratarė ji.
Aronas neatsakė.
Jis tik žiūrėjo į juodąją skylę.
Lyg klausytųsi kažko, ko negirdėjo niekas daugiau.
Kai iki įvykio horizonto liko vos kelios valandos, perspėjimo signalai užliejo valdymo tiltą.
Navigacijos sistema pasiūlė keisti kursą.
Aronas atmetė perspėjimą.
– Dar ne.
Jis padėjo ranką ant pagrindinės valdymo svirties.
– Už jos viskas tampa aišku.
Ieva pažvelgė į ekraną.
Juoda skylė neatrodė pikta.
Ji neatrodė alkana.
Ji tiesiog buvo.
Tokia didžiulė, kad šalia jos kiekviena kryptis atrodė menka.
Staiga Ieva prisiminė naktį, kai kita jos versija paklausė apie žvaigždėlapį.
Ji pažvelgė į savo delnus.
Paskui – į navigacijos pultą.
Pirmą kartą nuo kelionės pradžios ji nepaklausė, ką reikėtų daryti.
Ji ištiesė ranką.
Ir tyliai perėmė valdymą.
Aronas nepasipriešino.
Tik lėtai atsisuko į ją.
Jų žvilgsniai susitiko.
Juose nebuvo nei pykčio, nei nuostabos.
Tik ilga, sunkiai nusakoma tyla.
Ieva nežinojo, ar pasirinko teisingai.
Ji žinojo tik viena.
Jos rankos pirmą kartą pačios laikė kursą.
Laivas lėtai pakrypo.
Ne daug.
Vos keliais laipsniais.
Tačiau to pakako.
Perspėjimo signalai po truputį nutilo.
Įtampos pilna tyla užleido vietą monotoniškam variklių gausmui.
Juodoji skylė liko šalia.
Tokia pat didžiulė.
Tokia pat nepažini.
Tačiau dabar ji buvo ne priešais.
Ji virto viena iš daugybės dangaus krypčių.
Ieva pažvelgė į žvaigždėlapį.
Jis neberodė vienintelio maršruto.
Priekyje išsiskleidė dešimtys orbitų.
Nė viena nebuvo pažymėta kaip teisinga.