Po Juodosios planetos žvaigždės retėjo.
Jų vietą užėmė blyškus rūkas.
Iš pradžių jis priminė įprastą tarpžvaigždinį debesį, tačiau laivui įplaukus giliau prietaisai vienas po kito ėmė netekti prasmės.
Radarai rodė tą patį tašką visomis kryptimis.
Kompasai lėtai sukosi ratu.
Navigacijos ekranas ištrynė maršrutą.
Liko tik mirksintis užrašas:
KRYPTIS NENUSTATYTA.
– Kas čia? – paklausė Ieva.
– Veidrodinis ūkas.
– Jis trukdo sistemoms?
– Ne.
Aronas trumpam nutilo.
– Jis trukdo tiems, kurie jomis pasitiki.
Daugiau jis nieko nepaaiškino.
Už iliuminatorių nebesimatė žvaigždžių.
Tik pieno baltumo migla.
Kartais joje trumpam sužibėdavo šviesos ruožas, panašus į tolimą laivą.
Priartėjus paaiškėdavo, kad ten nieko nėra.
Pirmąją naktį Ieva nubudo nuo jausmo, kad kajutėje kažkas stovi.
Įjungė šviesą.
Tuščia.
Tik iliuminatoriuje trumpam šmėstelėjo jos pačios siluetas.
Ji priėjo arčiau.
Atspindys stovėjo nejudėdamas.
Per ilgai.
Kai Ieva pakėlė ranką, atspindys sureagavo tik po akimirkos.
Lyg būtų turėjęs apsispręsti.
Ji atsitraukė.
Stiklas vėl tapo paprastas.
Kitomis dienomis tai kartojosi.
Kartais ji pamatydavo save koridoriaus gale.
Kartais – prie navigacijos stalo.
Visada viena.
Visada tyli.
Jos veidas niekuo nesiskyrė.
Tik akys.
Jos buvo tokios tamsios, kad neatskyrė vyzdžio nuo rainelės.
Vieną vakarą ji neištvėrė.
– Ar tu ją matai?
Aronas net nepaklausė, apie ką kalbama.
– Matau.
– Kas ji?
Jis ilgai žiūrėjo į miglą už priekinio stiklo.
– Veidrodinis ūkas mėgsta prisikabinti prie keleivių.
– Pris… kabinti?
– Kartais jis sukuria tai, kas labai panašu į žmogų.
Jis trumpam nutilo.
– Nežiūrėk į ją.
– Kodėl?
– Kuo ilgiau žiūri, tuo mažiau prisimeni, kuri iš jūsų tikra.
Tą naktį Ieva užtraukė kajutės užuolaidas.
Tačiau prieš užmigdama vis tiek pajuto keistą norą dar kartą pažvelgti į langą.
Ji atsispyrė.
Ryte, eidama koridoriumi, ant metalinės sienos pastebėjo delno atspaudą.
Lyg kažkas būtų lietęs ją iš kitos pusės.
Ji pridėjo savo ranką.
Atspaudas buvo lygiai tokio pat dydžio.
Tik pirštai buvo šiek tiek ilgesni.
Vakare, praeidama pro iliuminatorių, ji sąmoningai nepakėlė akių.
Vis dėlto periferiniu regėjimu spėjo pastebėti, kad kita Ieva vis dar ten.
Ji nebandė belstis.
Nemojavo.
Tik stovėjo.
Ir atrodė taip, lyg kantriai lauktų, kol kas nors pagaliau į ją pažvelgs.