Po daugybės nenusakomų trajektorijų laivas priartėjo prie planetos, kurios nebuvo nė viename žvaigždėlapyje.
Ji atrodė ne juoda.
Veikiau permatoma.
Lyg būtų nulieta iš stiklo, į kurį niekas niekada nepažvelgė.
Jos paviršius neatspindėjo nei žvaigždžių, nei paties laivo.
Tik tylėjo.
– Čia sustosime kelioms dienoms, – tarė Aronas.
– Kodėl?
– Kai kuriuos maršrutus galima pamatyti tik iš čia.
Jis nepaaiškino daugiau.
Nusileidimas buvo neįprastai sklandus.
Nebuvo vėjo.
Nebuvo garso.
Net jų žingsniai ant pilkšvo grunto skambėjo lyg per storą vandenį.
Horizontas neturėjo pabaigos.
Atrodė, kad planeta kiekviena kryptimi kartoja pati save.
Tą vakarą Ieva ilgai negalėjo užmigti.
Sapnavo namus.
Tačiau pabudusi nebegalėjo prisiminti, kuriame lange kadaise stovėjo jos mėgstamiausias augalas.
Ji numojo ranka.
Smulkmena.
Antrą rytą, ruošdama navigacijos schemas, ji sustingo.
Ant stalo gulėjo pieštukas.
Ji ilgai vartė jį tarp pirštų.
Atrodė, turėtų žinoti, kodėl visada nešiojasi pieštuką kišenėje.
Tik neprisiminė.
Vakare paklausė Arono:
– Ar aš kada nors piešiau?
Jis pažvelgė į ją taip, lyg klausimas būtų keistas.
– Galbūt vaikystėje.
Visi kažką piešia vaikystėje.
Ieva linktelėjo.
Toks atsakymas skambėjo pakankamai logiškai.
Trečią rytą ji aptiko seną failą savo asmeniniame archyve.
Jame buvo dešimtys eskizų.
Ūkai.
Planetos.
Neįmanomos orbitos.
Kiekvienas lapas pažymėtas jos parašu.
Ji ilgai žiūrėjo į piešinius.
Jie buvo gražūs.
Ir visiškai svetimi.
Tą pačią dieną, eidama planetos paviršiumi, ji netikėtai paklausė:
– Ar tau niekada nebuvo smalsu skristi vienam?
Aronas nusišypsojo.
– Kam?
– Nežinau…
Ji nutilo.
Mintis išslydo taip greitai, kaip buvo atėjusi.
– Vienam toli nenuskrisi, – ramiai atsakė jis.
Vakare ji bandė prisiminti, kodėl apskritai tapo navigatore.
Atsiminė egzaminus.
Akademiją.
Pirmąjį skrydį.
Tačiau jausmas, kuris kažkada ją vedė pirmyn, buvo išblukęs.
Lyg kažkas būtų iškirpęs kelis puslapius iš knygos, palikdamas likusį pasakojimą visiškai tvarkingą.
Kitą rytą Aronas paprašė perskaičiuoti kursą.
– Kaip manai, ar verta aplenkti šį sektorių?
Anksčiau ji būtų pasiūliusi kitą maršrutą.
Šįkart tik paklausė:
– O kaip darytum tu?
Jis pažvelgė į ją trumpai.
Beveik nepastebimai linktelėjo.
– Kaip nori.
Ji pasirinko jo siūlytą trajektoriją.
Tik gerokai vėliau suvokė, kad jis jokio maršruto nebuvo pasiūlęs.
Kai jie paliko planetos orbitą, Ieva dar kartą atsivertė savo senus užrašus.
Viename paraštėje buvo įrašyta vienintelė frazė, parašyta jos pačios ranka:
„Jeigu kada nors nebežinosi, kur skrendi, prisimink, kad norėjai išmokti keliauti viena.“
Ji ilgai žiūrėjo į sakinį.
Raidės buvo pažįstamos.
Tik jų prasmė – nebe.