Laivas pajudėjo taip tyliai, kad Ieva nesuprato, kurią akimirką jie paliko doką.
Nebuvo vibracijos.
Nebuvo pagreičio.
Tik žvaigždės už iliuminatorių ėmė lėtai keisti vietas, lyg pačios nuspręstų praleisti juos pirmyn.
Aronas retai kalbėjo.
Jis judėjo po laivą be skubos, tarsi kiekvieną koridorių būtų išmokęs ne kojomis, o atmintimi.
Navigacijos kambaryje nebuvo įprastų ekranų.
Tik apskritas stalas, virš kurio sklandė gyvas žvaigždėlapis.
Jis nuolat keitėsi.
Kiekvieną kartą pažvelgusi Ieva matydavo kitokį dangaus išsidėstymą.
– Tai neįmanoma, – tyliai ištarė ji.
– Tik todėl, kad bandai prisiminti seną dangų, – atsakė Aronas.
Jis priėjo prie žvaigždėlapio.
Pirštu palietė vieną šviesos tašką.
Visa galaktika persitvarkė.
Tarsi būtų laukusi jo prisilietimo.
Ieva sulaikė kvapą.
Per visus mokslų metus ji nebuvo mačiusi nieko panašaus.
– Matai? – paklausė jis.
Ji linktelėjo, nors nežinojo, ką iš tiesų mato.
Aronas nusišypsojo.
– Tu vienintelė matai tai, ko nemato kiti.
Žodžiai nuskambėjo taip paprastai, lyg būtų neginčijamas faktas.
Po jų laive pasidarė keistai šviesu.
Nuo tos dienos Ieva vis dažniau gaudė save laukiant, kol jis vėl ką nors pasakys.
Kai jis tylėdavo, net žvaigždės atrodydavo blankesnės.
O kai kalbėdavo, kosmosas vėl įgaudavo gylį.
Ir pirmą kartą gyvenime jai kilo mintis, kad galbūt vien tik drąsos niekada nebūtų pakakę nukeliauti taip toli.
Gal kai kuriems keliams reikia ne tik navigatoriaus.
Gal reikia žmogaus, kuris jau žino, kur jie veda.