Kai paskutiniai žmonių miestai išmoko plūduriuoti tarp žvaigždžių, atsirado vietų, kurių neberodė jokie žemėlapiai. Viena jų buvo Tuštumos jūra – kosmoso sritis, kurioje šviesa prarasdavo kryptį, laikrodžiai vėluodavo patys sau, o laivų kompasai sukdavosi tarsi ieškotų ne šiaurės, bet prisiminimų.
Senieji navigatoriai apie ją kalbėdavo tik pašnibždomis.
Vieni tikino, kad ten prasideda tikroji Visata.
Kiti – kad ten ji baigiasi.
Ieva apie Tuštumos jūrą buvo girdėjusi dar Akademijoje. Instruktoriai visada nutildavo, kai kuris nors kursantas paklausdavo, ar kas nors yra ją perplaukęs.
Tik vienas vardas niekada nebūdavo ištariamas tyliai.
Aronas.
Legendinis pilotas.
Buvo sakoma, kad jis skrenda ten, kur erdvė atsisako paklusti fizikai. Kad jo laivas nepriklauso jokiam laivynui. Kad jis neieško keleivių – keleiviai surandami patys.
Kai kurie prisiekdavo matę jį grįžtantį iš Tuštumos jūros. Jo korpusas būdavęs be nė vieno įbrėžimo, nors aplink jį sklandydavo dulkės iš žuvusių žvaigždžių.
Kiti tvirtino, jog kiekvienas, skridęs kartu su Aronu, grįždavo kitoks.
Ramesnis.
Arba negrįždavo visai.
Ieva tokiomis istorijomis netikėjo.
Legenda visada buvo tik patogus būdas užpildyti nežinomybę.
Todėl kvietimas ją nustebino.
Jis neatėjo į oficialų terminalą, nebuvo pažymėtas jokia federacijos žyma. Tiesiog vieną rytą jos kabinos lange, tarp žvaigždžių atspindžių, atsirado plona sidabrinė kapsulė.
Viduje gulėjo vienas permatomas kristalas.
Vos palietus jo paviršių, ore pasklido balsas.
– Jei šį kvietimą girdi, vadinasi, jau seniai ieškai kelio, kurio nėra žemėlapiuose.
Balsas buvo ramus. Beveik abejingas.
– Išskrendu po trijų parų. Jei nuspręsi, būk prie Septintojo švyturio. Neieškok mano laivo. Jis pats tave suras.
Įrašas baigėsi.
Kristalas subyrėjo į sidabrines dulkes.
Ieva ilgai stovėjo prie iliuminatoriaus.
Tolumoje degė tūkstančiai žvaigždžių.
Staiga jos pasirodė nebe tokios tolimos.
Tą naktį ji beveik nemiegojo. Mėgino prisiminti, kada pirmą kartą išgirdo Arono vardą, bet vietoj prisiminimų į galvą lindo tik keistas jausmas – tarsi kažkas būtų ištaręs jos vardą gerokai anksčiau, nei ji pati jį išmoko.
Po trijų parų Septintasis švyturys skendėjo miglotoje ūkų šviesoje.
Dokai buvo tušti.
Nebuvo jokio legendinio laivo.
Nebuvo ir piloto.
Ieva jau ketino apsisukti, kai žvaigždės virš jos trumpam užgeso.
Ne todėl, kad dingtų.
Jos tiesiog pasitraukė į šalis.
Iš tamsos lėtai išniro juodas laivas.
Jo korpusas neatspindėjo šviesos.
Atrodė, lyg būtų išpjautas iš pačios nakties.
Nusileidimo vartai atsivėrė dar prieš jam paliečiant doką.
Viduje stovėjo vyras.
Nejaunas.
Ne senas.
Jo veidas buvo toks ramus, kad Ievai trumpam pasirodė, jog ji jį jau yra mačiusi sapne.
– Tu atėjai, – tarė jis.
Tai nebuvo klausimas.
Lyg jis niekada nė akimirkai neabejojo, kad ji ateis.