Seniausiame Karališkosios bibliotekos rankraštyje buvo įrašyta keista pastaba:
Kiekvienas žmogus gimsta su vardu. Tačiau vardas nėra tai, kuo jį šaukia kiti. Vardas yra našta pasakyti „aš“.
Toliau tekstas buvo nutrintas.
Tik paskutinis sakinys liko aiškus:
Saugokis Vardų nešėjo. Jis niekada neprašo tavo vardo.
Istorikas Matas ilgai manė, kad tai religinė alegorija.
Kol nepastebėjo keisto dėsningumo.
Per penkis šimtus metų skirtinguose kraštuose vis pasikartodavo ta pati istorija.
Atsirasdavo žmogus.
Ne karalius.
Ne pranašas.
Ne magas.
Žmogus, šalia kurio kitiems pasidarydavo lengviau gyventi.
Jis nieko nežadėdavo.
Tik išklausydavo.
Kartais ištardavo vieną sakinį.
Kartais tik linktelėdavo.
Po susitikimo žmonės keisdavosi.
Ne iš karto.
Iš pradžių dingdavo abejonės.
Paskui – kaltė.
Dar vėliau – būtinybė rinktis.
Jie tapdavo ramūs.
Beveik neįmanomai ramūs.
Matas pradėjo skaityti jų dienoraščius.
Ankstyvieji įrašai buvo pilni sakinių:
„Bijau suklysti.“
„Nežinau, ką daryti.“
„Rytoj nuspręsiu.“
Po kelerių metų tie patys žmonės rašė kitaip.
„Jis matė aiškiau.“
„Jis jau buvo tai apgalvojęs.“
„Nebuvo prasmės ginčytis.“
Keisčiausia buvo ne tai, kad jie minėjo tą patį žmogų.
Keisčiausia buvo tai, kad jie beveik nustojo vartoti žodį „aš“.
Tarsi jis būtų tapęs nereikalingas.
Matas apklausė dešimtis tokių žmonių.
– Ar jis privertė jus paklusti?
Visi nusijuokdavo.
– Ne.
– Grasino?
– Niekada.
– Melavo?
– Nežinau nė vieno melo.
– Tai kodėl juo sekėte?
Ilgiausiai tylėjo senas sodininkas.
Paskui atsakė:
– Ar kada nors visą naktį nemiegojai, nes reikėjo priimti sprendimą?
– Taip.
– O ar kada nors sutikai žmogų, šalia kurio daugiau nebereikėjo spręsti?
Matas neatsakė.
Sodininkas nusišypsojo.
– Štai todėl.
Grįžęs į biblioteką Matas dar kartą perskaitė nutrintą rankraštį.
Tik tada suprato, kad visą laiką ieškojo ne to.
Jis ieškojo žmogaus, kuris atima kitų laisvę.
Tačiau nė viename liudijime jos niekas neatėmė.
Žmonės ją padėdavo ant stalo patys.
Lyg sunkų apsiaustą po ilgos kelionės.
Ir pirmą kartą per daugelį metų galėdavo atsikvėpti.
Tą vakarą Matas rankraščio paraštėje paliko vienintelę pastabą:
Didžiausia Vardų nešėjo dovana nebuvo išmintis. Jis padarydavo taip, kad žmogui daugiau nebereikėdavo būti savo gyvenimo autoriumi. O baisiausia buvo ne tai, kad atsirasdavo Vardų nešėjas. Baisiausia buvo tai, kaip retai kas panorėdavo savo vardą pasiimti atgal.