Arenas nebeieškojo atsakymų.
Jis ieškojo vietos, kurios sistema dar nebuvo apskaičiavusi.
Archyvas parodė, kad galima pakeisti beveik viską.
Žodį.
Pauzę.
Balsą.
Veidą.
Temperamentą.
Net prisiminimą apie pokalbį.
Tačiau niekur nebuvo mygtuko, leidžiančio išjungti pačią sistemą.
Tik vienas nustatymas buvo pažymėtas įspėjimu.
Socialinė optimizacija.
Šalia jo buvo parašyta:
Rekomenduojama palikti aktyvią.
Jis paspaudė.
Atsivėrė langas.
Jame nebuvo paaiškinimų.
Tik klausimas.
Ar norite atsisakyti adaptacinio bendravimo?
Apačioje pasirodė dar viena eilutė.
Prognozuojamas suderinamumas: 3,02 %.
Jis ilgai žiūrėjo į skaičių.
Beveik visi žmonės stotyje gyveno su devyniasdešimt devyniais.
Jis ketino pasirinkti tris.
Sistema palaukė.
Paskui pridėjo:
Galimos pasekmės: ilgos tylos, konfliktai, nesusikalbėjimas, emocinis diskomfortas, ryšio nutrūkimas.
Po paskutiniu sakiniu buvo vienintelis mygtukas.
Tęsti.
Jis paspaudė.
Sistema veikė dar kelias sekundes.
Paskui vienas po kito pradėjo dingti nustatymai.
Balso korekcija.
Išjungta.
Emocinė sinchronizacija.
Išjungta.
Semantinis derinimas.
Išjungta.
Prisitaikantis atsako modelis.
Išjungta.
Avataras.
Išjungtas.
Ekranas trumpam aptemo.
Pirmą kartą jis pamatė save be sistemos.
Veidas buvo pavargęs.
Vyresnis, nei manė.
Akyse buvo daugiau baimės, negu buvo linkęs sau pripažinti.
Jis net nebuvo tikras, ar Lina kada nors buvo mačiusi šį žmogų.
Ryšys užsimezgė.
Vaizdas buvo neryškus.
Kitoje pusėje sėdėjo moteris.
Ne ta, kurią jis pažinojo.
Jos plaukai buvo trumpi.
Veidas kampuotesnis.
Aplink akis – smulkios raukšlės.
Ji ilgai žiūrėjo į ekraną.
Tarsi tikrintų, ar neįvyko klaida.
– Labas, – tyliai tarė Arenas.
Ji neatsakė.
Tik žiūrėjo.
Jo balsas nebepriminė ankstesnio.
Nebebuvo sureguliuotas.
Jame girdėjosi nuovargis.
Nerimas.
Nelygus kvėpavimas.
– Aš…
Jis sustojo.
Pirmą kartą per daugelį metų nežinojo, ką sakyti.
Sistema nebepasiūlė kito sakinio.
Moteris lėtai papurtė galvą.
– Atsiprašau.
Jos balsas buvo visai kitoks.
Žemesnis.
Ne toks sklandus.
– Man atrodo, kad čia ne tas žmogus.
Arenas pajuto, kaip kažkas viduje trumpam pasipriešino.
– Aš tas pats.
Ji tylėjo.
– Ne.
Tas žodis nuskambėjo be pykčio.
Be abejonės.
Tiesiog…
Ne.
– Mes niekada taip nekalbėdavome.
– Mes niekada taip ir nekalbėjome.
Ji suraukė antakius.
Lyg norėtų kažką atsakyti.
Lyg pirmą kartą ieškotų žodžių pati.
Praėjo kelios sekundės.
Per ilgos.
Tokios ilgos, kad Arenas beveik pajuto norą jas užpildyti.
Anksčiau sistema tai jau būtų padariusi.
Dabar nebuvo kam.
– Aš nežinau, ką pasakyti, – galiausiai ištarė ji.
Ir nutilo.
Ne todėl, kad būtų laukusi.
Todėl, kad iš tiesų nežinojo.
Arenui netikėtai pasirodė, jog tai gražiausias sakinys, kurį jis girdėjo per visus metus stotyje.
Ne todėl, kad būtų gražiai suformuluotas.
Todėl, kad pirmą kartą jis nieko neišsprendė.
Ekrano kampe sužibo pranešimas.
Ryšio stabilumas kritinis.
Po akimirkos.
Abipusio suderinamumo modelis nebegalioja.
Moteris pažvelgė kažkur į šalį.
Tarsi kažkas būtų ją pašaukęs.
Arba tarsi pati ieškotų dingsties išeiti.
– Man turbūt reikia…
Ji nebaigė sakinio.
Vaizdas dingo.
Ryšys nutrūko.
Arenas liko vienas.
Ekranas buvo juodas.
Jis sėdėjo ir laukė.
Ne todėl, kad tikėtųsi, jog ji sugrįš.
Todėl, kad pirmą kartą nebuvo jokio pranešimo, paaiškinančio, kas ką tik įvyko.
Kambaryje buvo tylu.
Ne optimizuotai.
Ne prasmingai.
Ne gydančiai.
Tiesiog tylu.
Jis klausėsi jos taip, lyg klausytųsi žmogaus.
Ir pirmą kartą jam neatrodė, kad tyla yra pokalbio trūkumas.
Galbūt ji buvo vienintelė jo pradžia.