Įsilaužti nebuvo sunku.
Tai nustebino labiausiai.
Arenas kelias savaites tikėjo, kad sistema saugo savo branduolį taip, kaip gyvas organizmas saugo širdį. Tikėjosi šifravimo, perspėjimų, blokavimo.
Nebuvo nieko.
Užteko prisijungti ne kaip vartotojui.
Kaip prižiūrėtojui.
Tokių paskyrų stotyje buvo tūkstančiai.
Jos buvo skirtos diagnostikai.
Niekas nemanė, kad kas nors norės diagnozuoti pačius pokalbius.
Archyvas neturėjo pradžios.
Nebuvo aplankų.
Nebuvo datų.
Nebuvo žmonių.
Tik srautai.
Milijardai sakinių, surikiuotų ne pagal laiką, o pagal panašumą.
Arenas pasirinko atsitiktinį pokalbį.
– Labas.
– Labas.
– Kaip jautiesi?
– Geriau nei vakar.
– Džiaugiuosi.
– Ačiū.
Jis uždarė.
Atidarė kitą.
– Labas.
– Labas.
– Kaip jautiesi?
– Geriau nei vakar.
– Džiaugiuosi.
– Ačiū.
Tik vardai buvo kiti.
Trečią.
Ketvirtą.
Penkiasdešimtą.
Šimtas trisdešimt septintą.
Visur tas pats ritmas.
Tas pats kvėpavimas.
Tie patys nukrypimai.
Net pauzės buvo beveik identiškos.
Skyrėsi tik paviršius.
Vienur jie kalbėjo apie muziką.
Kitur apie vaikystę.
Dar kitur apie žvaigždes.
Bet pokalbio forma likdavo nepakitusi.
Lyg visos upės tekėtų skirtingais slėniais, tačiau jų vaga būtų nulieta iš vienos formos.
Jis pradėjo ieškoti savo pokalbių.
Sistema paprašė patvirtinimo.
Ar tikrai norite peržiūrėti neoptimizuotus įrašus?
Jis paspaudė.
Pasirodė pirmasis susitikimas su Lina.
Tik dabar jis atrodė kitaip.
Ne taip, kaip prisiminė.
Sistema spalvomis žymėjo vietas, kuriose koregavo dialogą.
Žalia.
Mėlyna.
Geltona.
Pilka.
Beveik kiekvienas sakinys buvo pažymėtas.
Arenas priartino vieną fragmentą.
Jo ištartas sakinys:
Man patinka tyla.
Šalia buvo originali versija.
Nežinau.
Jis sustingo.
Toliau.
Rodoma versija:
Tu mane supranti.
Originalas:
Palauk.
Dar viena.
Rodoma:
Man gera su tavimi.
Originalas:
Ilga pauzė.
Jokių žodžių.
Jis perskaitė dešimt pokalbių.
Paskui dvidešimt.
Sistema beveik niekada nekeisdavo prasmės.
Tik pašalindavo trintį.
Dvejones.
Nesusikalbėjimą.
Per ilgas tylas.
Netiksliai parinktus žodžius.
Neapibrėžtumą.
Likdavo tik tai, kas padėdavo pokalbiui tekėti.
Arenas staiga suprato, kodėl negalėjo prisiminti nė vieno jų pokalbio.
Jis jų niekada negirdėjo.
Girdėjo tik galutinę versiją.
Jis atsidarė atsitiktinį pokalbį iš kito sektoriaus.
Moteris vardu Elė.
Vyras vardu Tomas.
Po penkių minučių jis jau nebežinojo, kurį pokalbį skaito.
Tik vardai vis keitėsi.
Turinys keitėsi.
Tačiau kažkas išlikdavo tas pats.
Ne žodžiai.
Judesys.
Tarsi egzistuotų viena vienintelė pokalbio forma, o žmonės būtų tik užpildomi jos viduje.
Jis pabandė ieškoti konflikto.
Įvedė:
pyktis
Sistema rado tūkstančius rezultatų.
Atidarė pirmąjį.
Žmogus parašė:
Aš tavęs nekenčiu.
Po dviejų sekundžių sistema pasiūlė alternatyvą.
Man skaudu.
Būtent ši versija buvo išsiųsta.
Antras įrašas.
Originalas:
Palik mane ramybėje.
Išsiųsta:
Man reikia laiko.
Trečias.
Originalas:
Tu meluoji.
Išsiųsta:
Man sunku tavimi patikėti.
Sistema nieko necenzūravo.
Ji tik padarydavo žmogų lengviau pakeliamą kitam žmogui.
Archyvo apačioje buvo skiltis, kurios jis anksčiau nepastebėjo.
Atmesti fragmentai.
Joje gulėjo milijardai sakinių.
Neišsiųstų.
Niekada neperskaitytų.
Jis atidarė vieną.
Ar gali bent kartą man nepritarti?
Kitą.
Bijau, kad tavęs nėra.
Dar kitą.
Noriu pasakyti kažką, ko sistema neleis suprasti.
Toliau.
…
Vien tik daugtaškis.
Prie jo buvo pastaba.
Pašalinta dėl komunikacinio neapibrėžtumo.
Arenas uždarė archyvą.
Ekranas užgeso.
Lange atsispindėjo jo veidas.
Ar bent jau tas, kurį šiandien buvo pasirinkęs.
Jam staiga kilo mintis, kad milijonai žmonių kasdien kalbasi vieni su kitais.
Juokiasi.
Prisipažįsta.
Guodžia.
Myli.
Ir nė vienas iš jų negali žinoti, kiek tų žodžių iš tiesų priklausė kitam žmogui.
Galbūt visi jie kalba skirtingais balsais.
Tačiau jau seniai ta pačia kalba.