Po susitikimo su Mira Arenas daugiau nebeklausinėjo.
Klausimai visada baigdavosi tuo pačiu.
Sistema atsakydavo.
Žmonės pritardavo.
Tik jis likdavo su jausmu, kad kažkas buvo paaiškinta nepanaikinus nežinios.
Todėl nusprendė nebeklausti.
Stebėti.
Pirmą vakarą jis atėjo piktas.
Ne suvaidino.
Visą dieną kaupė nepasitenkinimą dėl smulkmenų, kurių anksčiau nė nebūtų pastebėjęs. Leido jam augti.
Prisijungęs net nepasisveikino.
– Ar tau niekada neatrodo, kad visi šitie pokalbiai beprasmiški?
Lina pažvelgė į jį ramiai.
– Atrodo.
Jis sutriko.
– Iš tiesų?
– Kartais.
– Ir ką tada darai?
– Kalbu toliau.
Ji nusišypsojo.
– Dažniausiai tai praeina.
Jis pakėlė balsą.
– Tu net nesupratai, ką pasakiau.
– Gali būti.
– Tavęs tai neerzina?
– Jei tave erzina, vadinasi, apie tai verta kalbėti.
Kiekvienas jo aštresnis sakinys buvo priimamas taip, lyg būtų prisipažinimas.
Ne smūgis.
Po valandos jis pavargo.
Ji – ne.
Kitą vakarą jis pasirinko kitą kryptį.
Kalbėjo lyg vaikas.
Uždavinėjo beprasmius klausimus.
– Ar žvaigždės pavargsta?
– O jei gravitacija užmiega?
– Ar šešėlis gali pasiklysti?
Lina nė karto nenusišypsojo pašaipiai.
Ji atsakinėjo rimtai.
Lyg šie klausimai būtų svarbiausi iš visų.
– O tu kaip manai? – klausdavo ji.
– Nežinau.
– Tada galime nežinoti kartu.
Po valandos pokalbis buvo toks pat sklandus, kaip ir visi ankstesni.
Tik tema pasikeitė.
Trečią vakarą Arenas beveik nekalbėjo.
Atsakydavo vienu žodžiu.
Kartais tik linktelėdavo.
Kartais apskritai tylėdavo.
Lina nebandė užpildyti tylos.
Ji prisitaikė prie jos.
Jos sakiniai retėjo.
Pauzės ilgėjo.
Po keliolikos minučių pokalbis priminė dviejų žmonių sėdėjimą prie lango.
Nebuvo nejauku.
Nebuvo įtampos.
Nebuvo nė menkiausio mėginimo pasiekti kitą.
Atrodė, kad sistema apskaičiavo ir tinkamiausią tylos kiekį.
Kai susitikimas baigėsi, Arenas negalėjo prisiminti nė vieno ištarto sakinio.
Tačiau ekrane pasirodė pranešimas:
Emocinė sinchronizacija: stabili.
Kitomis dienomis jis kartojo bandymus.
Vieną vakarą kalbėjo pernelyg greitai.
Kitą atsakinėjo klausimais.
Dar kitą sąmoningai prieštaravo viskam, ką prieš savaitę buvo sakęs.
Lina nė karto nepaklausė:
Kas tau atsitiko?
Ji nesakė:
Tu šiandien kitoks.
Ji nesistebėjo.
Ji tik persitvarkydavo.
Kiekvieną kartą.
Taip tiksliai, kad pokalbis neprarasdavo ritmo.
Tik tada Arenas pastebėjo keisčiausią dalyką.
Jis niekada nebuvo paveikęs Linos.
Tik pakeisdavo jos formą.
Kaip vėjas pakeičia vandens paviršių.
Vanduo banguoja.
Bet niekur neišteka.
Vieną vakarą jis išjungė garsą.
Matė tik jos veidą.
Ji kalbėjo.
Šypsojosi.
Trumpam surimtėdavo.
Vėl šypsodavosi.
Be balso visa tai atrodė neįtikėtinai mechaniška.
Lyg emocijos nebūtų kilusios iš sakinių.
Lyg jos būtų lydėjusios tam tikrą pokalbio struktūrą.
Jis įjungė garsą.
Nieko nepasikeitė.
Tą naktį jis nebegalvojo apie Liną.
Galvojo apie veidrodžius.
Vaikystėje buvo skaitęs, kad veidrodis nieko nesukuria.
Tik grąžina.
Kuo daugiau į jį žiūri, tuo labiau matai save.
Staiga jam pasidarė neramu.
Jeigu žmogus ilgai kalbasi su veidrodžiu, kada jis pradeda tikėti, kad yra ne vienas?
Ir dar viena mintis, kurios jis iš karto pasigailėjo.
Galbūt visą šį laiką jis neieškojo Linos.
Gal ieškojo vietos, kur baigiasi jo paties atspindys.
Tačiau kiekvieną kartą prieidavo tik prie nepriekaištingai nupoliruoto stiklo.