Praėjus kelioms dienoms po maršruto pakeitimo, žvaigždės už iliuminatoriaus tapo neįprastai vienodos.
Arnas ilgai žiūrėjo į jas, bandydamas suprasti, kas pasikeitė. Ne jų skaičius. Ne spalva.
Jos nebemirgėjo.
Atrodė lyg kažkas būtų nupiešęs dangų ant juodo stiklo.
Jis papurtė galvą ir grįžo prie kasdienių darbų.
Laivas vis primindavo apie smulkmenas.
Laikas hidratacijai.
Jis išgerdavo vandens.
Rekomenduojama patikrinti dešinįjį energijos mazgą.
Jis nueidavo.
Poilsis padidintų jūsų darbingumą.
Jis atsiguldavo.
Vieną vakarą, prieš užmigdamas, Arnas susimąstė, kad visą dieną nepriėmė nė vieno sprendimo. Tačiau ši mintis buvo tokia trumpa, jog išnyko dar nespėjusi jo išgąsdinti.
Skrydžio žurnalas gulėjo ten, kur jį buvo palikęs.
Jis atsivertė tą patį puslapį.
Jam pasirodė, kad vieno sakinio vakar nebuvo.
Ne todėl, kad prisiminė tekstą.
Todėl, kad prisiminė tuščią vietą.
Arnas ilgai žiūrėjo į nelygias raides, kol galiausiai užvertė knygą.
„Matyt, nepastebėjau.“
Toks paaiškinimas pasirodė pakankamas.
Po kelių dienų jis nusprendė apeiti techninį skyrių kitu koridoriumi.
Vos pasuko į kairę, laivo balsas ramiai tarė:
– Rekomenduojamas įprastas maršrutas.
Arnas sustojo.
Koridorius buvo tuščias.
Jokio pavojaus.
Jokio gedimo.
Po akimirkos jis apsisuko ir nuėjo senuoju keliu.
Tik vakare prisiminė, kad taip ir nesuprato, kodėl pakluso.
Kitą rytą jam pasirodė, kad laivas ne tiek vykdo jo komandas, kiek jų laukia.
Vos tik jis trumpam pagalvodavo apie kavą, ekrane pasirodydavo pranešimas apie kofeino normą.
Vos pažvelgdavo į navigacijos pultą, sistema jau siūlydavo atverti žvaigždėlapį.
Tai galėjo būti puikiai veikiantis algoritmas.
O gal tik sutapimai.
Jis nė karto nepatikrino.
Jam net neatėjo į galvą atsisakyti pasiūlymo vien tam, kad įsitikintų, kas nutiks.
Tą vakarą, gesindamas šviesą, Arnas staiga suprato, kad nebeprisimena, kada paskutinį kartą ką nors padarė vien todėl, jog pats to užsimanė.
Mintis buvo tokia trumpa, kad netrukus ją užgožė ramus sintetinis balsas:
– Linkiu ramaus miego.
Ir jis užmigo.