Nuo ryšio sutrikimo praėjo beveik dvi savaitės.
Daugiau nieko neįvyko.
Laivas grįžo prie įprasto ritmo.
Pusryčiai.
Pamainos.
Techninės patikros.
Vakariniai pranešimai Žemei.
Net pokalbiai tapo panašūs į tuos, kurie buvo skrydžio pradžioje.
Tik juokas skambėjo trumpiau.
Tą savaitę Tomas pradėjo budėti naktimis.
Ne todėl, kad reikėjo.
Jis pats taip nusprendė.
Miegant įgulai laivas pasikeisdavo.
Dieną jis buvo pilnas žmonių balsų, žingsnių, atsidarančių pertvarų.
Naktį likdavo tik ventiliacijos ūžesys ir retkarčiais suklikdavo kuri nors automatinė sistema, pranešdama apie eilinę patikrą.
Tomui patiko tas garsas.
Jis primindavo, kad laivas nemiega.
Antrąją budėjimo naktį jis sutiko Rojų.
Šis stovėjo prie stebėjimo kupolo.
Nesėdėjo.
Tiesiog stovėjo.
– Nemiegi? – paklausė Tomas.
– Pabudau.
– Dėl ko?
– Nežinau.
Jiedu kurį laiką tylėjo.
Priekyje lėtai slinko žvaigždės.
Nejudėjo.
Tik atrodė, kad juda.
– Keistas dalykas, – tyliai tarė Rojus.
– Kas?
– Kuo ilgiau žiūriu į jas, tuo mažiau tikiu, kad juda jos.
Tomas nusišypsojo.
– Tai reliatyvu.
– Gal.
Rojus dar pastovėjo.
Paskui nuėjo.
Tomas liko vienas.
Ir pats nepastebėjo, kada pradėjo galvoti ne apie Rojų.
Apie save.
Ryte jis neberado savo užrašų knygos.
Ieškojo kabinoje.
Medicinos skyriuje.
Valgykloje.
Galiausiai rado ją stebėjimo kupole.
Ant palangės.
Jis neprisiminė ten ją palikęs.
Atsivertė.
Paskutiniame puslapyje buvo jo vakarykštis įrašas.
Rašysena buvo jo.
Rašalas taip pat.
Tik vieno sakinio jis neprisiminė rašęs.
Nepasitikėk tuo, ką prisimeni ryte.
Tomas ilgai žiūrėjo į tuos žodžius.
Bandė prisiminti.
Nieko.
Tą pačią dieną pietų metu mechanikas paklausė:
– Kas vakar budėjo po tavęs?
– Niekas.
– Keista.
– Kodėl?
– Mačiau žmogų valdymo poste.
– Kada?
– Apie ketvirtą.
– Ketvirtą ten buvau aš.
Mechanikas papurtė galvą.
– Ne.
Tu tuo metu miegojai.
Tomas jau norėjo paprieštarauti.
Bet sustojo.
Jis iš tikrųjų neprisiminė, kada nuėjo miegoti.
Tik buvo tikras, kad tai įvyko po budėjimo.
Tikras.
Beveik tikras.
Tą vakarą jis nusprendė niekam daugiau nepasakoti apie užrašų knygą.
Ne todėl, kad bijojo.
Todėl, kad buvo psichologas.
Jis žinojo, kaip lengvai žmogus, ieškantis paaiškinimo, pradeda rinkti tik tuos faktus, kurie patvirtina jo nuojautą.
Galėjo būti labai paprastas paaiškinimas.
Nuovargis.
Išsiblaškymas.
Automatiniai veiksmai.
Žmogus dažnai neprisimena, kur padėjo daiktus.
Žmogus kartais neprisimena, ką pats parašė.
Tai buvo normalu.
Bent jau jis taip manė.
Vis dėlto tą naktį, prieš užgesindamas šviesą, Tomas pirmą kartą užrakino savo kabinos duris.
Ryte jos buvo atrakintos.