Praėjo beveik penki mėnesiai.
Laive viskas veikė.
Bent jau taip rodė sistemos.
Tik žmonės vis dažniau vieni kitų klausdavo:
– Ar čia visada taip buvo?
Kartais klausimas būdavo apie duris.
Kartais apie įrankių spintą.
Kartais apie tai, kurioje vietoje valgykloje stovėjo kavos aparatas.
Niekas neprisimindavo tiksliai.
Vieną rytą mechanikas atsisakė eiti į išorinę apžiūrą.
– Kodėl?
– Nenoriu šito skafandro.
– Kas jam negerai?
– Nieko.
– Tada?
Mechanikas ilgai tylėjo.
– Atrodo, kad kažkas jį jau buvo apsivilkęs.
Kapitonė pažiūrėjo į priežiūros žurnalą.
Nuo paskutinio naudojimo spinta nebuvo atidaryta.
Visi antspaudai buvo savo vietoje.
Skafandras svėrė tiek, kiek turėjo sverti.
Slėgis normalus.
Sandarumas normalus.
Galiausiai mechanikas pats nusijuokė.
– Kvaila.
Ir vis dėlto paėmė kitą.
Po savaitės įgula susirinko į privalomą ryšio seansą.
Žemėje buvo rytas.
Laive – vakaras.
Ekranas įsijungė.
Garsas buvo švarus.
Vaizdas taip pat.
Tik po pokalbio gydytoja paklausė:
– Kodėl jie nė karto nepaminėjo ryšio dingimo?
– Kokio dingimo? – nustebo kapitonė.
– Prieš tris dienas.
Niekas neatsakė.
Žurnale jokio įrašo nebuvo.
Sistema nerodė nė vieno sutrikimo.
Tik gydytoja buvo įsitikinusi, kad tą vakarą dvidešimt minučių ryšio nebuvo.
Po kelių dienų ji pati pradėjo tuo abejoti.
Rojus beveik nesikeitė.
Jis valgė tuo pačiu metu.
Dirbo tiek pat.
Kalbėjo tiek pat mažai.
Kartais net atrodydavo keista, kad visi kiti pasikeitė labiau negu jis.
Vieną vakarą Tomas užėjo į stebėjimo kupolą.
Ten jau sėdėjo Rojus.
Abu ilgai tylėjo.
Priekyje lėtai slinko žvaigždžių laukas.
– Ar tau niekada neatrodo, – pagaliau paklausė Rojus, – kad ilgoje kelionėje prisiminimai nusidėvi greičiau už daiktus?
Tomas neatsakė.
Klausimas pasirodė keistas.
Ne dėl turinio.
Dėl to, kad pats Tomas tą rytą buvo pagalvojęs beveik tą patį.
Tik niekam to nebuvo sakęs.