Pirmąsias tris savaites visi stengėsi būti mandagūs.
Taip buvo įprasta kiekvienoje ilgojo skrydžio ekspedicijoje. Žmonės kalbėdavo tyliau nei įprastai, atsargiai juokaudavo, pernelyg ilgai atsiprašinėdavo vieni kitų. Laivas buvo per mažas konfliktams. Kiekvienas tai žinojo.
Tomas mėgo stebėti pusryčius.
Ne dėl pokalbių.
Dėl tylos tarp jų.
Tyla daug tiksliau nei žodžiai parodydavo, kaip gyvena įgula.
Iš pradžių ji buvo lengva.
Vėliau pradėjo sunkėti.
Jis negalėjo pasakyti, kada tiksliai tai prasidėjo.
Tik vieną rytą pagavo save laukiant, kol Rojus vėl ką nors padarys.
Pirmą kartą tai buvo puodelis.
Kapitonė ilgai ieškojo savo mėlyno emaliuoto puodelio. Galiausiai rado jį inžinerijos skyriuje, ant Rojaus darbo stalo.
– Atsiprašau, – pasakė jis. – Nepastebėjau.
Jis nusišypsojo.
Kapitonė irgi.
Viskas baigėsi.
Po savaitės puodelis vėl dingo.
Tik šįkart atsirado medicinos skyriuje.
Po dar kelių dienų – sporto salėje.
Niekas nieko nesakė.
Tai buvo tik puodelis.
Kartą vakarienės metu mechanikas paleido seną džiazo įrašą.
Melodija skambėjo tyliai, vos girdimai per ventiliacijos ūžesį.
Kai kūrinys priartėjo prie kulminacijos, muzika nutrūko.
Rojus stovėjo prie valdymo pulto.
– Man nepatinka trimitai, – pasakė.
– Galėjai bent palaukti pabaigos.
– Būčiau pamiršęs.
Jis tai ištarė taip ramiai, kad niekas neatsakė.
Tik mechanikas daugiau tą vakarą nebekalbėjo.
Po mėnesio Tomas pastebėjo keistą dėsningumą.
Rojus beveik niekada nesukeldavo problemų.
Jis sukurdavo tik jų pradžią.
Jeigu du žmonės susipykdavo dėl darbo grafiko, paaiškėdavo, kad tvarkaraštį paskutinis redagavo jis.
Jeigu kas nors nerasdavo įrankio, Rojus būdavo jį pasiskolinęs.
Jeigu kas nors pavėluodavo į pamainą, Rojus prieš tai buvo pasakęs kitą laiką.
Visos smulkmenos turėjo paaiškinimą.
Ir nė vienas paaiškinimas nebuvo pakankamai blogas, kad būtų galima jį apkaltinti.
– Tu pastebėjai? – vieną vakarą paklausė gydytoja.
– Ką?
– Kad jis niekada neatsiprašo.
– Atsiprašo.
– Ne.
Ji papurtė galvą.
– Jis pasako žodį „atsiprašau“. Bet niekada neprisiima kaltės.
Tomas tą naktį ilgai apie tai galvojo.
Kitą dieną Rojus netyčia numetė laboratorinį mėginį.
– Atsiprašau, – tarė.
Po pauzės pridūrė:
– Keista, kad jis taip lengvai sudužo.
Po dviejų dienų netyčia užtrenkė duris prieš nosį kapitonei.
– Atsiprašau.
Po pauzės:
– Maniau, kad einate lėčiau.
Dar po savaitės ištrynė dalį navigacijos pastabų.
– Atsiprašau.
Po pauzės:
– Tikriausiai sistema jų neišsaugojo.
Kiekvieną kartą atsiprašymas skambėdavo nuoširdžiai.
Ir kiekvieną kartą kaltas būdavo kas nors kitas.
Arba kažkas kita.
Ketvirtą skrydžio mėnesį Tomas pirmą kartą išgirdo, kaip įgula nutilo Royjui įėjus į valgyklą.
Niekas nesusitarė.
Niekas nedavė ženklo.
Pokalbis tiesiog baigėsi.
Rojus apsidairė.
– Apie ką kalbėjot?
– Apie nieką.
– Gaila.
Jis pasiėmė kavos.
Tomo puodelį.
Net nepaklausęs.
Tomas tai pastebėjo tik tada, kai Rojus jau gėrė.
Jis norėjo kažką pasakyti.
Ne dėl kavos.
Dėl paties gesto.
Tačiau tylėjo.
Po kelių sekundžių suprato, kad visi kiti stebi ne Rojų.
Jie stebi jį.
Lyg lauktų, ar pagaliau kas nors pasakys tai, ką visi seniai galvoja.
Tomas nepasakė.
Tik pasiėmė kitą puodelį.
Vakare, rašydamas dienoraštį, jis sustojo ties vienu sakiniu.
„Objektyviai vertinant, Rojus nepadarė nieko rimto.”
Jis ilgai žiūrėjo į užrašytus žodžius.
Paskui po jais parašė dar vieną eilutę.
„Vis dėlto šiandien pirmą kartą pagalvojau, kad būtų ramiau, jei jo nebūtų laive.”
Jis užvertė užrašų knygą.
Ir pirmą kartą nuo skrydžio pradžios jos daugiau nebeatsivertė tą vakarą.