Pirmąją naktį niekas beveik nemiegojo.
Oficialiai tai buvo nuovargis. Nauja aplinka. Įtampa.
Neoficialiai – niekas nebenorėjo likti vienas.
Rytą jie susirinko valdymo centre.
– Patikrinome visą gyvenamąjį modulį, – pranešė Nojus. – Jokių gyvybės ženklų.
– Laboratorijos taip pat tuščios, – pridūrė Mira.
– O energijos sistema? – paklausė Lyra.
– Veikia idealiai.
– Be priežiūros trisdešimt dvejus metus?
– Taip.
Salomė tyliai tarė:
– Tai neįmanoma.
Niekas jai neprieštaravo.
Kol jie kalbėjosi, vienas monitorius pats įsijungė.
Trumpam.
Vos kelioms sekundėms.
Jame pasirodė penki žmonės.
Įgulos nariai.
Jie stovėjo lygiai taip pat, kaip dabar.
Tik vienas skirtumas.
Šeštasis žmogus.
Jis stovėjo tarp Lyros ir Nojaus.
Atsukęs nugarą kamerai.
Po akimirkos ekranas užgeso.
– Ar jūs… – pradėjo Mira.
– Mačiau, – nutraukė ją Nojus.
– Kas jis buvo?
Atsakymo nebuvo.
Tądien jie nusprendė dirbti poromis.
Niekas garsiai nepasakė kodėl.
Tačiau visi jautė tą patį.
Jeigu vienas pradės matyti tai, ko nėra, antras galės patvirtinti.
Arba paneigti.
Lyra su Mira leidosi į medicinos skyrių.
Kuo giliau jos ėjo, tuo dažniau mirgėjo šviesos.
Koridoriai atrodė ilgesni nei buvo stoties plane.
Lyg pati erdvė būtų nežymiai pasikeitusi.
– Keista vieta, – sumurmėjo Mira.
– Bijai?
– Dar ne.
Po trumpos tylos ji paklausė:
– Kodėl niekada nekalbėjai apie savo brolį?
Lyra neatsakė.
– Akademijoje visi žinojo, kad jis dingo čia.
– Žinojo.
– Bet tu niekada nesakei, koks jis buvo.
Lyra nusišypsojo.
Liūdnai.
– Nes bijojau, kad prisiminsiu ne tą žmogų.
Medicinos archyve jie rado senus personalo įrašus.
Dalis buvo sugadinta.
Tačiau vienas failas atsidarė.
Paciento vardo nebuvo.
Tik gydytojo pastabos.
„Subjektas tvirtina sutikęs save kitame koridoriuje.”
„Mano, kad antrininkas žino jo mintis.”
„Rekomenduojama izoliuoti nuo įgulos.”
Lyra suraukė antakius.
– Kodėl medicinos žurnale įrašytas įgulos narys kaip pacientas?
Mira slinko toliau.
Paskutinis sakinys buvo ištrintas.
Liko tik keli žodžiai.
„Tikrasis…”
„Negrįžo.”
Tuo metu kitame stoties gale Nojus su Salome tikrino ryšio antenas.
– Ar tu tikrai matei tą žmogų? – paklausė Nojus.
– Taip.
– Gal tik atspindys.
– O tu?
Nojus neatsakė.
– Tu irgi kažką matei, ar ne?
Jis sustojo.
– Šiąnakt.
– Ką?
– Mane.
Salomė nusijuokė.
Bet juokas greitai dingo.
– Kur?
– Ant šliuzo kameros.
Žiūrėjau į ekraną.
Pamačiau save einantį koridoriumi.
Tuo metu pats sėdėjau valdymo centre.
– Pasakei kam nors?
– Ne.
– Kodėl?
– Nes nenorėjau, kad pagalvotų, jog išprotėjau.
Tą pačią akimirką koridoriaus gale kažkas sujudėjo.
Nojus pakėlė žibintą.
Ten stovėjo vyras.
Tamsiu kombinezonu.
Be šalmo.
Veidas buvo šešėlyje.
– Ei!
Figūra lėtai pakėlė ranką.
Ir mostelėjo.
Lyg kviestų sekti.
Nojus žengė pirmyn.
– Neliesk jo! – sušuko Salomė.
Ji tik akimirkai nusisuko pažiūrėti į skenerį.
Kai vėl pažvelgė…
Koridorius buvo tuščias.
Nojus stovėjo vienas.
– Kur jis?
– Kas?
– Tas vyras.
Nojus lėtai atsisuko.
– Čia nieko nebuvo.
Vakare jie vėl susitiko valdymo centre.
Atmosfera buvo pasikeitusi.
Nebeliko lengvų pokalbių.
Nebeliko juokelių.
Kiekvienas kalbėjo atsargiai.
Stebėdamas kitus.
– Visi raportai ant stalo, – pasakė Lyra.
Pirmoji kalbėjo Mira.
– Medicinos skyriuje radome įrašus apie haliucinacijas.
– Toliau.
– Jie prasidėjo likus savaitei iki ryšio nutrūkimo.
Salomė susiraukė.
– Keista.
– Kas?
– Centriniame žurnale parašyta, kad tą savaitę visi buvo visiškai sveiki.
– Tai kuris dokumentas meluoja?
Niekas nežinojo.
– Mano eilė, – tarė Nojus.
Jis padėjo ant stalo seną duomenų laikmeną.
– Radau ją antenų bloke.
Lyra prijungė.
Ekrane atsirado vaizdo įrašas.
Jame sėdėjo vyras.
Pavargęs.
Neišsimiegojęs.
– Jeigu kas nors ras šį įrašą…
Jis sunkiai kvėpavo.
– …nepasitikėkite prisiminimais.
Vaizdas trumpam sutrūkinėjo.
– Mes pradėjome ginčytis dėl dalykų, kurie niekada neįvyko.
Jis pažvelgė kažkur į šoną.
Lyg kambaryje būtų dar kažkas.
– Baisiausia ne tai, kad matai kitą save.
Baisiausia…
…kai nebežinai…
…kuris iš jūsų prisimena tiesą.
Įrašas nutrūko.
Tą vakarą Lyra ilgai sėdėjo viena Arono kajutėje.
Ji vėl skaitė jo užrašų knygelę.
Šį kartą pastebėjo tai, ko vakar nepastebėjo.
Kai kurie sakiniai buvo parašyti kitu rašalu.
Lyg kažkas būtų juos papildęs vėliau.
„Nebepasitikiu Juliumi.”
Toliau.
„Nebepasitikiu kapitonu.”
Dar toliau.
„Nebepasitikiu savimi.”
Paskutinis įrašas buvo beveik neįskaitomas.
„Jeigu rytoj sutiksiu save…”
„Nežinau…”
„Kurį iš mūsų…”
Sakinys baigėsi.
Lyra užvertė knygelę.
Akimirką jai pasirodė, kad kažkas tyliai atsiduso.
Ji pakėlė akis.
Kitame kambario gale, prie iliuminatoriaus, stovėjo žmogus.
Plačių pečių.
Šviesių plaukų.
Aronas.
Jis žiūrėjo į planetą.
Nejudėjo.
Lyra lėtai pakilo.
– Aronai…
Figūra neatsisuko.
Ji priėjo arčiau.
Liko vos keli žingsniai.
– Tai tu?
Vyras lėtai pakreipė galvą.
Tačiau ne į ją.
Į lango atspindį.
Lyra instinktyviai pažvelgė į stiklą.
Jame stovėjo ne vienas žmogus.
Du.
Vienas buvo Aronas.
Kitas…
Ji pati.
Tik jos atspindys šypsojosi.
Lyra krūptelėjo ir atsisuko.
Kambaryje daugiau nieko nebuvo.
Kai dar kartą pažvelgė į langą, atspindys jau buvo toks, koks ir turėjo būti.
Tik už stiklo, juodame kosmose, planeta atrodė lyg akimirkai būtų atsigręžusi į ją.