Pritvirtinimo mechanizmai sugriebė stotį trimis dusliais smūgiais.
Dunk.
Trumpa pauzė.
Dunk.
Dar viena.
Dunk.
– Prisitvirtinimas sėkmingas, – pranešė Nojus. – Slėgis išoriniuose šliuzuose stabilus.
Niekas neplojo. Nebuvo kuo džiaugtis.
Per trisdešimt dvejus metus nė vienas žmogus nebuvo įkėlęs kojos į „Erebą“.
Lyra užsidėjo šalmą. Ant stiklo užsidegė dešimtys žalių indikatorių.
– Ryšys tik kas penkias minutes, – tarė ji. – Jei kas nors pasimeta, nevaidinam didvyrių. Grįžtam prie šliuzo.
– Suprasta, kapitone, – beveik vienu balsu atsakė įgula.
Metalinės durys lėtai prasivėrė.
Jie įžengė į stotį.
Viduje buvo šilta.
Tai nustebino labiausiai.
Po tiek metų turėjo būti šalta, tamsu, pilna šalčio kristalų.
Tačiau koridorių apšvietimas veikė.
Ventiliacija tyliai dūzgė.
Ant sienų degė avarinės lempos.
Atrodė, lyg įgula būtų išėjusi vos prieš valandą.
Tik ore tvyrojo keistas kvapas.
Ne puvėsio.
Ne dulkių.
Kvapas priminė seną biblioteką po lietaus.
– Deguonies sudėtis normali, – pranešė Mira.
– Radiacija?
– Fone.
– Gyvybės ženklai?
Salomė pažvelgė į skenerį.
– Nulis.
Lyra tyliai iškvėpė.
Ji pati nežinojo, ar nusivylė.
Pagrindiniame koridoriuje stovėjo transporto vežimėlis.
Jo baterija seniai buvo išsikrovusi.
Ant platformos gulėjo dėžė.
Neatidaryta.
Virš jos dar buvo priklijuotas lipdukas.
ŠVIEŽIAS MAISTAS.
Galiojimo terminas buvo pasibaigęs prieš trisdešimt vienerius metus.
– Jie net nespėjo jos iškrauti, – sumurmėjo Nojus.
Niekas neatsakė.
Valgykloje viskas buvo savo vietose.
Ant vieno stalo gulėjo atversta knyga.
Puodelyje buvo sukietėjusi kavos nuosėdų dėmė.
Vienoje lėkštėje dar gulėjo metalinis šaukštas.
– Neįmanoma… – tyliai ištarė Mira.
– Kas?
– Nėra dulkių.
Lyra pažvelgė į stalą.
Tikrai.
Per trisdešimt metų ant paviršių turėjo susikaupti bent plonas sluoksnis.
Tačiau stalas buvo švarus.
Lyg kažkas būtų reguliariai valęs.
Jie pasiekė valdymo centrą.
Didžiulis apskritas kambarys buvo pilnas ekranų.
Dalis jų vis dar veikė.
Viename mirgėjo orbitos duomenys.
Kitame – energijos paskirstymas.
Trečiame…
Trečias ekranas rodė stebėjimo kamerų tinklą.
Salomė sustingo.
– Kapitone…
– Kas?
– Viena kamera veikia.
Ekrane buvo matyti ilgas koridorius.
Tuščias.
Apšviestas.
Jokių žmonių.
Staiga kažkas prabėgo.
Tik akimirką.
Tamsus siluetas.
– Sustabdyk.
Vaizdas sustojo.
Koridorius buvo tuščias.
– Atsuk.
Jie peržiūrėjo įrašą dar kartą.
Vėl tas pats.
Vos viena sekundė.
Lyg žmogus būtų prabėgęs pro objektyvą.
Tik sustabdžius kadrą ten nieko nebebuvo.
– Gal sistemos klaida, – tarė Nojus.
– Gal.
Tačiau niekas jo balsu nepatikėjo.
Kol kiti tikrino generatorius, Lyra viena nuėjo į gyvenamąjį modulį.
Ji žinojo numerį.
Kajutė 14.
Arono.
Durys atsivėrė lengvai.
Viduje tvyrojo tyla.
Lova paklota.
Spintelėje tvarkingai sudėti drabužiai.
Ant sienos kabėjo tas pats žvaigždėlapis, kurį jis turėjo dar akademijoje.
Tarsi niekas nebūtų jo lietęs.
Lyra priėjo prie darbo stalo.
Ten gulėjo užrašų knygelė.
Tikra.
Popierinė.
Ji atsargiai ją atvertė.
Pirmieji puslapiai buvo pilni skaičiavimų.
Paskui – trumpi sakiniai.
„Vis dažniau sapnuoju Žemę.”
„Mums atrodo, kad kažkas vaikšto ventiliacijoje.”
„Galvojau, kad mačiau save laboratorijoje.”
Toliau sekė ilga tuščia vieta.
Paskutinis įrašas buvo parašytas labai nelygia ranka.
„Jeigu matai save…”
Toliau sakinys nutrūko.
Rašalas buvo išteptas.
– Kapitone?
Per raciją pasigirdo Salomės balsas.
– Radome archyvą.
– Einu.
Lyra užvertė knygelę.
Jai išeinant kažkas tyliai sutraškėjo už nugaros.
Ji staigiai atsisuko.
Kajutė buvo tuščia.
Tik spintos durys buvo praviros.
Nors ji buvo tikra, kad jos buvo uždarytos.
Ji priėjo.
Lėtai atidarė.
Viduje kabėjo vienas skafandras.
Ant šalmo stiklo akimirką sužibo jos pačios atspindys.
Bet…
Atspindys nežiūrėjo į ją.
Jis žiūrėjo kažkur pro petį.
Lyra staigiai atsisuko.
Už jos nieko nebuvo.
Kai vėl pažvelgė į stiklą, atspindys jau kartojo kiekvieną jos judesį.
Archyve jų laukė dar keistesnis radinys.
Stoties centrinis kompiuteris nebuvo sugedęs.
Jis veikė.
– Prisijungimo data? – paklausė Lyra.
Salomė prarijo seiles.
– Prieš… dvidešimt tris minutes.
Visi nutilo.
– Tai neįmanoma.
– Žinau.
– Gal automatinė sistema?
– Ne.
Salomė parodė ekraną.
Paskutinis naudotojas.
ARONAS VEGA
Prisijungimo laikas.
08:14
Dabartinis laikas.
08:37
– Kažkas suklastojo duomenis, – pasakė Nojus.
– Kas?
Niekas neatsakė.
Tą vakarą įgula pasidalijo į dvi grupes.
Mira su Nojumi tikrino medicinos skyrių.
Lyra ir Salomė nusileido į apatinius modulius.
Koridoriai ten buvo siauresni.
Šviesa mirgėjo.
Metalas atrodė tamsesnis.
– Girdėjai? – staiga paklausė Salomė.
– Ką?
– Žingsnius.
Abi sustojo.
Tyla.
Po kelių sekundžių…
Tak.
Tak.
Tak.
Kažkas ėjo.
Ne link jų.
Lygiagrečiu koridoriumi už sienos.
Lėtais, ramiais žingsniais.
Lyra ištraukė žibintą.
– Einam.
Jos apsuko kampą.
Koridorius buvo tuščias.
Tik pačiame gale kažkas stovėjo.
Žmogus.
Nejudėjo.
Per toli, kad matytųsi veidas.
– Ei! – sušuko Lyra.
Figūra lėtai pasisuko.
Ir nuėjo už kampo.
Abi puolė bėgti.
Koridorius baigėsi akligatviu.
Nebuvo nei durų.
Nei šachtų.
Nei vietos pasislėpti.
– Kur jis dingo? – sušnabždėjo Salomė.
Lyra neatsakė.
Ji žiūrėjo į metalinę sieną.
Joje buvo poliruota plieno plokštė.
Pakankamai lygi, kad atspindėtų.
Ji pamatė save.
Ir Salomę.
Tačiau tarp jų stovėjo trečias žmogus.
Jis buvo nusisukęs.
Aukštas.
Plačių pečių.
Šviesiais plaukais.
Lyra lėtai apsisuko.
Už jų nieko nebuvo.
Kai vėl pažvelgė į metalą, trečiasis atspindys jau buvo dingęs.
Tik kažkur giliai stotyje vėl nuaidėjo tie patys ramūs žingsniai.
Tak.
Tak.
Tak.
Lyg kažkas žinotų, kad jie pagaliau atvyko.