Nebuvęs

Anomalija buvo beveik nepastebima.

Vyras stovėjo geležinkelio stotyje tarp šimtų žmonių.

Jis niekuo neišsiskyrė.

Pilkas paltas.

Nudėvėti batai.

Knyga po pažastimi.

Tik vienas dalykas buvo ne savo vietoje.

Šviesa jo nepažino.

Saulė krito ant grindinio, ant žmonių veidų, ant suolų, ant stoties laikrodžio.

Tik ne ant jo.

Lyg spinduliai, priartėję prie vyro kūno, apsigalvodavo ir nuslysdavo į šalį.

Nebuvo šešėlio.

Nebuvo atspindžio vitrinoje.

Nebuvo net menkiausio šviesos lūžio akyse.

Tarsi pasaulis būtų pamiršęs jį apskaičiuoti.

Korektorius sustojo.

Pirmą kartą per visą tarnybą jis nežinojo, kaip klasifikuoti tai, ką matė.

Vyras pakėlė akis.

Lyg būtų laukęs būtent jo.

– Ar žinai, kuo skiriasi pasaulis nuo kalėjimo? – ramiai paklausė.

Korektorius tylėjo.

– Pasaulis leidžia tau suklysti. Kalėjimas pataiso kiekvieną tavo klaidą.

Trumpam stočiai dingo garsas.

Traukiniai vis dar judėjo.

Žmonės ėjo.

Lūpos kalbėjo.

Tačiau nė vienas garsas nepasiekė ausų.

Atrodė, lyg pati tikrovė būtų sulaikiusi kvėpavimą.

Vyras priėjo visai arti.

– Tu negelbėji pasaulio.

Jis šyptelėjo.

– Tu saugai sienas.

Ir tada įvyko tai, ko neturėjo būti.

Ne vyras dingo.

Dingo galimybė, kad jis kada nors buvo.

Akimirksniu suoliukas, ant kurio jis sėdėjo, tapo tuščias.

Knyga išnyko.

Pėdsakai ant šlapio grindinio išsilygino.

Praeiviai ėjo toliau, lyg nieko nebūtų nutikę.

Korektorius puolė tikrinti registrus.

Stoties kameros nerodė jokio vyro.

Bilietų sistema neturėjo tokio keleivio.

Pirštų atspaudų nebuvo.

Veido atpažinimo tinklas nerado nė vieno sutapimo.

Atrodė, kad žmogus buvo ne ištrintas.

Jis buvo atšauktas.

Lyg pasaulis būtų persigalvojęs jį kada nors sukurti.

Tik vienas prisiminimas nepakluso.

Korektoriaus.