Korektorius

Kiekvienoje visuomenėje buvo žmonių, kurie taisė tai, ko kiti net nepastebėdavo.

Jie neturėjo uniformų.

Neturėjo ženklų.

Jų pavardžių nebuvo valstybės registruose, o jų darbas neegzistavo jokiuose įstatymuose.

Vis dėlto be jų pasaulis būtų subyrėjęs.

Juos vadino Korektoriais.

Jų pareiga buvo stebėti tikrovę.

Ne žmones.

Ne nusikaltimus.

Tikrovę.

Kartais ji suklysdavo.

Koridoriuje atsirasdavo dar vienos durys, vedančios į neegzistuojantį kambarį.

Naktiniame danguje trumpam pakibdavo antras mėnulis.

Praeivis praeidavo gatve neturėdamas veido, ir nė vienas aplinkinis to nepastebėdavo.

Aikštėje išdygdavo fontanas, kurio vakar dar nebuvo, tačiau visi prisiekdavo, kad jis ten stovėjo nuo vaikystės.

Tokios klaidos buvo retos.

Bet kiekviena jų grasino suardyti bendrą pasaulio audinį.

Korektoriai atvykdavo tyliai.

Jie nefotografuodavo.

Nerašydavo ataskaitų.

Jie tik stebėdavo anomaliją tol, kol suprasdavo, kodėl ji atsirado.

Tada ją ištrindavo.

Ne kūju.

Ne ugnimi.

Jie pakeisdavo vieną vienintelę mintį.

Kartais pakakdavo, kad vienas žmogus nustotų kažkuo tikėti.

Kartais tekdavo įtikinti tūkstančius.

Kai paskutinė sąmonė atsisakydavo klaidos, pati tikrovė persirašydavo.

Durys dingdavo.

Antras mėnulis ištirpdavo danguje.

Žmogus atgaudavo veidą.

Miestas išnykdavo taip, lyg niekada nebūtų egzistavęs.

Žmonės to net nepastebėdavo.

Tik prisiminimai tyliai prisitaikydavo prie naujos pasaulio versijos.

Jis buvo vienas geriausių Korektorių.

Per dvylika tarnybos metų jam nepavyko ištaisyti tik vienos anomalijos.

Jis iki šiol nežinojo, kad būtent ji jau taisė jį.