Audinys
Niekas neprisiminė pirmojo ryto.
Istorikai ginčijosi dėl imperijų, dėl pirmųjų miestų, dėl kalbų kilmės, tačiau nė vienas negalėjo atsakyti į paprasčiausią klausimą – ant ko visa tai stovi.
Vaikai mokyklose buvo mokomi, kad pasaulis visada buvo toks pats.
Miestai augo ten, kur jų reikėjo.
Kalnai stovėjo ten, kur visada stovėjo.
Jūros skalavo tuos pačius krantus nuo neatmenamų laikų.
Niekas tuo neabejojo.
Nebuvo ir priežasties.
Juk kiekvieną rytą saulė tekėdavo iš rytų, medžiai leisdavo lapus, žmonės mylėdavo, meluodavo, gimdavo ir mirdavo. Tikrovė buvo pastovi. Tvirta. Nepajudinama.
Bent jau taip atrodė.
Buvo vienas keistas reiškinys.
Kartais pasaulis šiek tiek pasikeisdavo.
Ne žemės drebėjimai.
Ne audros.
Smulkūs dalykai.
Vieną rytą žmonės prisiekdavo, kad senoji katedra visada stovėjo miesto centre, nors vakar jos ten nebuvo.
Kitą dieną visas rajonas prisimindavo upę, kurios jokiuose žemėlapiuose nebuvo prieš savaitę.
Kartais pasikeisdavo žvaigždynai.
Kartais – istorijos vadovėliai.
Kartais žmonės prisimindavo vaikystę, kurios niekada negyveno.
Keisčiausia buvo tai, kad beveik niekas tokių pokyčių nepastebėdavo.
Atrodė, lyg pasaulis ne tik pasikeistų.
Jis kartu pakeistų ir prisiminimus apie save.
Tie keli, kurie bandydavo įrodyti, jog vakar viskas buvo kitaip, ilgainiui pradėdavo abejoti patys savimi.
Juk jei milijonai žmonių prisimena viena, o tu vienas – kita, kuris iš jūsų iš tiesų klysta?
Todėl žmonės išmoko nebeklausti.
Tikrovė buvo tai, dėl ko sutardavo dauguma.
Visa kita buvo vadinama beprotybe.
Niekas nežinojo, kad giliai po miestais, po kalnais ir po jūromis nėra uolos.
Ten pulsavo kažkas kita.
Ne materija.
Ne energija.
Milžiniškas gyvas audinys.
Jis nekūrė pasaulio.
Jis klausėsi.
Kiekviena žmogaus mintis nusėsdavo jame lyg lietaus lašas ežere.
Viena mintis nieko nereiškė.
Tūkstantis – beveik nieko.
Milijonai vienodų minčių palikdavo randą.
O randai ilgainiui virsdavo tikrove.
Niekas negalėjo pasakyti, kas atsirado pirmiau.
Žmogus, kuris išmoko tikėti.
Ar audinys, kuris išmoko klausytis.