Šešėlio aikštė
Šį kartą Miestas nevedė jos niekur.
Jis tiesiog baigėsi.
Už paskutinės gatvės prasidėjo didžiulė akmeninė aikštė.
Tuščia.
Tobulai švari.
Be medžių.
Be statulų.
Be žmonių.
Tik pačiame centre stovėjo viena kėdė.
Joje kažkas sėdėjo.
Lina priėjo arčiau.
Iš pradžių pagalvojo, kad tai ji pati.
Tas pats veidas.
Tas pats kūnas.
Tik laikysena buvo kitokia.
Ji sėdėjo atsilošusi.
Koja ant kojos.
Lyg visa ši vieta priklausytų jai.
Ji šypsojosi.
Ne šiltai.
Su pranašumo jausmu.
– Pagaliau.
Tarė ji.
– Galvojau, kad neateisi.
– Kas tu?
– Tu.
Tik protingesnė.
Lina tylėjo.
– Nežiūrėk taip.
Aš padariau viską, ką tu bijojai padaryti.
Atsisakiau kvailų svajonių.
Nustojau ginčytis.
Išmokau patikti.
Prisitaikiau.
Ir žinai ką?
Veikia.
Ji mostelėjo ranka.
Aplink aikštę pradėjo kilti vaizdai.
Didelis kabinetas.
Interviu.
Konferencijos.
Apdovanojimai.
Knygos.
Nuotraukos.
Žmonės plojo.
Visi ją pažinojo.
– Matai?
Tarė moteris.
– Jie mane myli.
– Jie tavęs nepažįsta.
– Dar geriau.
Ji nusijuokė.
– Pažinti pavojinga.
Įvaizdį daug lengviau mylėti.
Lina jautė kylantį pyktį.
– Visa tai netikra.
– Netikra?
Moteris pakilo nuo kėdės.
– O kas apskritai yra tikra?
Ji priėjo visai arti.
– Tu vis dar tiki, kad žmonės nori tiesos?
Jie nori žmogaus, kuris leistų jiems jaustis gerai.
Tiek.
Ji pradėjo vaikščioti aplink Liną.
– Tu vis kalbi apie autentiškumą.
Drąsą.
Laisvę.
Bet pažiūrėk.
Kas daugiau pasiekė?
Tu…
Ar aš?
Lina neatsakė.
Nes klausimas skaudėjo.
– Tu vis dar nori būti savimi.
Tarė moteris.
– O aš norėjau laimėti.
Ir laimėjau.
Aplink aikštę vėl pasirodė vaizdai.
Žmonės sekė ją.
Klausėsi.
Citavo.
Kvietė skaityti paskaitų.
Ji buvo autoritetas.
Beveik šventa.
Tik jos akys buvo negyvos.
– Kiek tai kainavo?
Paklausė Lina.
Pirmą kartą moteris nutilo.
Tik akimirkai.
– Smulkmena.
– Ką?
– Save.
Tyla.
– Ar gailiesi?
Paklausė Lina.
Moteris nusišypsojo.
– Kartais.
Kai lieku viena.
Bet tada įsijungiu ekraną.
Perskaitau, ką žmonės apie mane rašo.
Ir praeina.
Lina suprato.
Ji žiūrėjo ne į savo baimę.
Ji žiūrėjo į savo pagundą.
– Tu nesi mano šešėlis.
Tarė ji.
– O kas tada?
– Tu esi mano pasiteisinimas.
Visa tai, kuo galėčiau tapti…
Jeigu nuspręsčiau, kad patogiau būti mylimai…
Negu būti tikrai.
Moteris pirmą kartą prarado šypseną.
– Žinai, kodėl manęs negali nugalėti?
Paklausė.
– Kodėl?
– Nes aš niekada neverčiu.
Aš tik pasiūlau lengvesnį kelią.
Visada.
Ji atsisėdo atgal į kėdę.
– Beje…
Kai kitą kartą pavargsi…
Aš vis dar būsiu čia.
Niekur nedingsiu.
Lina apsisuko ir nuėjo.
– Tu net neatsisveikinsi?
Šūktelėjo moteris.
Lina sustojo.
Neatsisuko.
– Ne.
– Kodėl?
– Nes tu neišnyksi.
Ir aš tavęs nenugalėsiu.
Tu atsirasi kiekvieną kartą…
Kai norėsiu iškeisti tiesą į patogumą.
Trumpa tyla.
– Vadinasi…
Mes dar susitiksime.
– Taip.
– Ir kas tada?
Lina nusišypsojo.
Pirmą kartą nuo tada, kai įžengė į aikštę.
– Tada vėl pasirinksiu.
Ji pabudo.
Šį kartą nieko neužrašė.
Tik suprato vieną dalyką.
Šešėlis nėra tai, ką žmogus savyje slepia.
Šešėlis yra kiekvienas lengvesnis pasirinkimas, kuris kasdien siūlo išduoti save.