Pagyrimų sodas
Į Miestą Lina įėjo saulei leidžiantis.
Dangus buvo rausvas.
Gatvės tuščios.
Tik kažkur tolumoje girdėjosi juokas.
Jis skambėjo lengvai.
Beveik užkrečiamai.
Lina sekė garsą.
Už paskutinio namo prasidėjo sodas.
Tokio ji dar nebuvo mačiusi.
Medžiai buvo žemi.
Jų šakos linko nuo vaisių.
Vieni priminė obuolius.
Kiti – kriaušes.
Treti švietė sidabrine šviesa.
Prie kiekvieno medžio stovėjo žmonės.
Jie valgė.
Ir šypsojosi.
Prie vartų stovėjo sodininkas.
Baltomis pirštinėmis.
Tvarkingu kostiumu.
Jis atrodė lyg žmogus, kuris niekada gyvenime nebūtų išsitepęs rankų.
– Sveika.
Tarė.
– Gali vaišintis.
– Kiek kainuoja?
Jis nusijuokė.
– Tu vis dar klausi apie kainą?
Lina prisiminė Turgų.
Nieko neatsakė.
Ji priėjo prie pirmojo medžio.
Ant jo kabėjo maži auksiniai vaisiai.
Vietoj pavadinimo ant kamieno buvo išraižytas vienas žodis.
PATINKA.
Žmonės skynė vaisius.
Vos paragavę pažvelgdavo aplink.
Lyg lauktų.
Po akimirkos nusišypsodavo.
Ir skindavo kitą.
Prie antrojo medžio augo didesni vaisiai.
Jų pavadinimas buvo:
SEKĖJAI
Kiekvienas, suvalgęs vaisių, akimirksniu apsisukdavo.
Patikrindavo, ar kažkas eina paskui.
Jeigu eidavo – nusišypsodavo.
Jeigu ne – nuskindavo dar vieną.
Trečiasis medis buvo aukščiausias.
Jo vaisiai buvo reti.
Dideli.
Blizgantys.
Ant kamieno buvo parašyta:
PRIPAŽINIMAS
Prie jo stovėjo ilgiausia eilė.
Žmonės laukė kantriai.
Kai pagaliau gaudavo vaisių, jų akys trumpam nušvisdavo.
Bet vos po kelių žingsnių jie atsisukdavo atgal.
Lyg tikrintų…
Ar kas nors matė, kad jie jį gavo.
– Kodėl jie vis grįžta?
Paklausė Lina.
Sodininkas lengvai šyptelėjo.
– Todėl, kad šių vaisių skonis labai trumpas.
Jis nuskynė vieną.
Padavė Linai.
– Paragauk.
Lina padvejojo.
Vis dėlto atsikando.
Skonis buvo nuostabus.
Šiltas.
Lengvas.
Ji pajuto keistą pakilimą.
Lyg staiga būtų tapusi svarbesnė.
Reikalingesnė.
Matoma.
Tai buvo malonu.
Labai malonu.
Po akimirkos jausmas pradėjo blėsti.
Visai nepastebimai.
Lina instinktyviai pažvelgė į medį.
Norėjosi dar vieno.
Ji pati nustebo.
– Kas čia buvo?
– Alkis.
Ramus balsas nuskambėjo šalia.
– Bet juk ką tik valgiau.
– Ne kūnas išalko.
Sodininkas nuvedė ją prie paskutinio medžio.
Jis augo atokiau.
Beveik niekas prie jo nėjo.
Ant kamieno buvo parašyta:
STATUSAS
Jo vaisiai buvo sunkūs.
Blizgėjo tarsi metalas.
Žmonės juos nešė rankose.
Rodė vieni kitiems.
Lygindavo.
Keisdavo.
Didžiuodavosi.
Bet nė vienas jų nevalgė.
– Kodėl?
Paklausė Lina.
– Nes čia svarbu ne skonis.
Svarbu, kad kiti matytų.
Ji pažvelgė į žmones.
Vienas vyras laikė didžiulį vaisių.
Atrodė pavargęs.
Rankos drebėjo nuo svorio.
Bet nepaleido.
Kita moteris vos galėjo paeiti.
Ant jos pečių kabėjo keli vaisiai.
Ji vis tiek šypsojosi.
Lyg bijotų, kad kas nors pagalvos, jog jai sunku.
– Jie galėtų padėti.
Tarė Lina.
– Galėtų.
– Kodėl nepadeda?
– Nes bijo likti nepastebėti.
Jos nuėjo toliau.
Sodo gale stovėjo mažas suoliukas.
Ant jo sėdėjo sena moteris.
Paprastais drabužiais.
Be papuošalų.
Be vaisių.
Ji tyliai stebėjo sodą.
– Kodėl jūs nieko nevalgote?
Paklausė Lina.
Moteris nusišypsojo.
– Kadaise valgiau.
– Ir?
– Kuo daugiau gaudavau…
Tuo mažiau žinojau, kas esu.
– Kaip tai?
– Iš pradžių džiaugiausi pagyrimais.
Paskui pradėjau jų laukti.
Vėliau…
Jau nebegalėjau be jų gyventi.
Jeigu niekas nepagirdavo…
Atrodydavo, kad tą dieną manęs nebuvo.
Lina pajuto, kaip tie žodžiai ją palietė.
Ji prisiminė save.
Po paskaitų.
Po straipsnių.
Po sėkmingų konsultacijų.
Kaip laukdavo.
Ar parašys.
Ar padėkos.
Ar įvertins.
Ji niekada nemanė, kad nuo to priklauso.
Bet gal…
Šiek tiek priklausė.
Sena moteris pažvelgė į ją.
– Pasakyk.
Jeigu rytoj niekas tavęs nepagirtų…
Ar vis tiek darytum tai, ką darai?
Lina neatsakė.
Klausimas pasirodė paprastas.
Bet atsakymas…
Nebuvo.
Staiga sodas pradėjo keistis.
Vaisiai ėmė tamsėti.
Žmonės skynė vis greičiau.
Vienas po kito.
Vis godžiau.
Tačiau jų veidai darėsi vis labiau išsekę.
Akys nuolat klaidžiojo.
Ieškojo.
Laukė.
Tikėjosi.
Lyg kiekvienas kitas vaisius pagaliau užpildys tai, ko neužpildė ankstesnis.
Bet neužpildė.
– Ar yra medis…
Kurio vaisiai niekada nesibaigia?
Paklausė Lina.
Sodininkas linktelėjo.
– Yra.
– Kur?
Jis parodė už sodo tvoros.
Ten augo vienišas ąžuolas.
Be jokio užrašo.
Be eilės.
Be žmonių.
– O kodėl niekas prie jo neina?
– Todėl, kad jis nieko neduoda.
– Tai kam jis reikalingas?
– Jis primena.
– Ką?
– Kad medis neprivalo duoti vaisių…
Kad būtų medis.
Lina ilgai žiūrėjo į senąjį ąžuolą.
Jis stovėjo vienas.
Nepastebėtas.
Niekam nereikalingas.
Ir kartu…
Tvirčiausias iš visų.
Ji pabudo anksti.
Šį kartą nepuolė prie sąsiuvinio.
Pirmiausia atidarė langą.
Ilgai žiūrėjo į tylų rytą.
Tik tada atsisėdo prie stalo.
Juodame sąsiuvinyje parašė:
Pripažinimas yra dovana.
Po akimirkos pridėjo:
Problemos prasideda tada, kai dovana tampa maistu.
Ilgai žiūrėjo į sakinį.
Tada parašė paskutinę eilutę.
Pripažinimas ateina iš kitų.
Orumas ateina iš savęs.