Komforto pirklys
Kitą naktį Lina grįžo į Miestą.
Šį kartą jis buvo neįprastai tylus.
Nebuvo turgaus.
Nebuvo žmonių.
Tik ilga akmeninė gatvė.
Jos gale stovėjo namas.
Mažas.
Jaukus.
Languose degė šilta šviesa.
Iš kamino kilo dūmai.
Prie durų augo levandos.
Viskas atrodė taip ramu, kad Lina akimirką pamiršo, jog yra sapne.
Ji priėjo arčiau.
Durys pačios atsivėrė.
Viduje kvepėjo duona.
Ir cinamonu.
Ant stalo garavo arbata.
Kampe degė židinys.
Didelis minkštas krėslas stovėjo taip, lyg būtų laukęs tik jos.
– Užeik.
Balsas buvo ramus.
Šiltas.
Prie stalo sėdėjo vyras.
Paprastai apsirengęs.
Tvarkingas.
Vidutinio amžiaus.
Jo veidas buvo toks malonus, kad jį pamirštum vos nusisukęs.
Tik šypsena išlikdavo atmintyje.
– Laukiau tavęs.
– Kas jūs?
– Draugas.
Jis parodė į laisvą krėslą.
– Prisėsk.
Lina kiek padvejojo.
Paskui atsisėdo.
Krėslas buvo nepaprastai patogus.
Ji net nepajuto, kaip atsipalaidavo.
– Arbatos?
– Ačiū.
Puodelis jau stovėjo prieš ją.
Lyg būtų atsiradęs pats.
– Tu pavargusi.
– Truputį.
– Ne.
Vyras papurtė galvą.
– Labai.
Lina tylėjo.
Jis buvo teisus.
Pastaruoju metu ji beveik nemiegojo.
Dirbo.
Rašė.
Svarstė.
Sapnai sekino labiau nei darbas.
– Žinai…
Tarė vyras.
– Žmonės labai pervertina pastangas.
– Ką turi omeny?
– Jie mano, kad viskas, kas vertinga, turi būti sunku.
O jeigu ne?
Jis pakilo.
Priėjo prie lentynos.
Nuo jos paėmė mažą smėlio laikrodį.
Apvertė.
Smėlis lėtai pradėjo byrėti.
– Ar žinai, kas pavagia daugiausia gyvenimų?
– Karai?
– Ligos?
– Baimė?
Vyras nusišypsojo.
– Rytoj.
Jis padėjo laikrodį ant stalo.
– Žmonės niekada nesako:
„Aš atsisakau savo svajonės.“
Jie sako:
„Pradėsiu rytoj.“
Jis įsipylė arbatos.
– Nori parašyti knygą?
Rytoj.
– Nori pasakyti tiesą?
Rytoj.
– Nori pakeisti gyvenimą?
Rytoj.
– Nori pailsėti tik šiandien?
Dar vieną dieną.
Lina pajuto keistą nerimą.
– Tu daug apie mane žinai.
– Žinau apie visus.
Vyras atsilošė.
– Pasakyk.
Kam taip skubėti?
Tu dar jauna.
Turi laiko.
Pailsėk.
Pagalvok.
Pasiruošk.
Kai būsi pasirengusi…
Pradėsi.
Lina tylėjo.
Jo žodžiai skambėjo visiškai logiškai.
Net išmintingai.
Ji prisiminė visus kartus, kai pati tai sakė pacientams.
„Duok sau laiko.”
„Neskubėk.”
„Pailsėk.”
– O kas blogo ilsėtis?
Paklausė ji.
– Nieko.
Vyras nusišypsojo.
– Aš niekada nesakiau, kad poilsis yra blogis.
Jis pasilenkė arčiau.
– Aš tik siūlau…
Kad nereikėtų kentėti.
– Kentėjimas nėra vertybė.
– Sutinku.
– Tai ko tu nori?
Pirmą kartą jo šypsena tapo kiek platesnė.
– Kad pasirinktum lengviausią kelią.
Kambaryje pasidarė dar šilčiau.
Židinys spragsėjo.
Akys pačios merkėsi.
Lina pajuto sunkumą kūne.
Buvo gera.
Labai gera.
Ji seniai nesijautė tokia rami.
– Matai?
Tyliai tarė vyras.
– Nebereikia nieko įrodinėti.
Nebereikia kovoti.
Nebereikia ieškoti.
Tiesiog pabūk.
Lina pažvelgė į židinį.
Liepsnos šoko lėtai.
Hipnotizuojančiai.
Ji prisiminė savo sąsiuvinį.
Jis liko namuose.
Prisiminė knygą, kurią norėjo pradėti rašyti.
Pagalvojo:
„Gali palaukti.”
Prisiminė pacientų užrašus.
„Rytoj.”
Prisiminė Kaulų rinkėją.
„Kitą savaitę.”
Ji užmerkė akis.
Ir pirmą kartą pagalvojo…
Kad galbūt daugiau nieko nereikia.
Staiga kažkas trakštelėjo.
Labai tyliai.
Lina pažvelgė į smėlio laikrodį.
Smėlis nebekrito.
Jis kilo į viršų.
Tarsi laikas tekėtų atgal.
Ji pakėlė akis.
Vyras vis dar šypsojosi.
Tik dabar pastebėjo.
Jo puodelis buvo pilnas.
Bet jis nė karto negėrė.
Židinyje degė malkos.
Bet jos nesudegdavo.
Ant stalo gulėjo duona.
Ji garavo.
Tačiau niekada neataušo.
Viskas šiame kambaryje buvo sustingę.
Patogu.
Šilta.
Ir…
Visiškai negyva.
– Kiek laiko tu čia gyveni?
Paklausė Lina.
– Nežinau.
– Daug žmonių ateina?
– Beveik visi.
– Ir išeina?
Vyras pirmą kartą neatsakė.
Lina atsistojo.
Krėslas lyg nenorėjo jos paleisti.
Kūnas pasunkėjo.
Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų.
– Kur eini?
Ramus balsas nuskambėjo už nugaros.
– Toliau.
– Kam?
– Nežinau.
– Tai kam vargti?
Juk čia viskas yra.
Šiluma.
Ramybė.
Poilsis.
Niekas tavęs neskaudins.
Niekas nereikalaus.
Niekas nenuvils.
Lina sustojo prie durų.
Ranka jau buvo ant staktos.
– O kas už jų?
Paklausė.
Vyras tylėjo.
– Tu juk žinai.
Jis vis dar šypsojosi.
– Ten teks augti.
Lina pažvelgė atgal.
Pirmą kartą pamatė jo akis.
Jos buvo tuščios.
Ne piktos.
Ne žiaurios.
Tik…
Be jokio troškimo.
Lyg žmogaus, kuris seniai nustojo eiti pirmyn.
– Kas tu?
Paklausė.
Vyras lengvai gūžtelėjo pečiais.
– Aš nieko neatimu.
Aš tik leidžiu žmonėms pasilikti ten…
Kur jiems patogiausia.
Kai Lina pravėrė duris, už jų pūtė šaltas vėjas.
Ji žengė lauk.
Vos tik durys užsidarė, namas dingo.
Liko tik tuščias laukas.
Ir vienas nudžiūvęs medis.
Ant jo šakų kabėjo šimtai vaisių.
Visi jie buvo visiškai sveiki.
Tik nė vienas nebuvo prinokęs.
Ji pabudo prieš aušrą.
Ilgai gulėjo tamsoje.
Galvoje vis sukosi vienas sakinys.
Ne tas, kurį girdėjo sapne.
Kitas.
Tas, kurį pati sau buvo sakiusi šimtus kartų.
„Pradėsiu pirmadienį.”
„Kai turėsiu daugiau laiko.”
„Kai būsiu pasiruošusi.”
Ji atsisėdo prie stalo.
Atvertė juodą sąsiuvinį.
Ir parašė:
Blogis ne visada ateina su skausmu.
Po ilgos pauzės atsirado dar viena eilutė.
Kartais jis ateina su minkštu krėslu, šilta arbata ir pažadu, kad dar ne šiandien.