Tą vakarą Mara pradėjo rašyti Eliasui.
Nežinojo, kodėl.
Kelias minutes tik žiūrėjo į tuščią ekraną.
Tada parašė:
Kartais atrodo, kad tu visada žinai, ką turėčiau daryti.
Sustojo.
Perskaitė sakinį.
Po juo atsirado kitas.
Net tada, kai pats to nesakai.
Ji ilgai laikė pirštą virš siuntimo mygtuko.
Tada ištrynė antrą sakinį.
Pirmąjį paliko.
Dar kartą perskaitė.
Kartais atrodo, kad tu visada žinai, ką turėčiau daryti.
Ji uždarė langą.
Laiško neištrynė.
Tiesiog paliko jį juodraščiuose.
Ryte buvo Eliaso laiškas.
Atėjo 06:17.
Mara,
tu per daug galvoji apie tai, ką aš galvoju.
Elias
Ji perskaitė pirmą kartą ir nesuprato.
Perskaitė antrą.
Tada atsisėdo.
Ekrane vis dar buvo atidarytas jos vakarykštis juodraštis.
Ji pažvelgė į jį.
Pirmasis sakinys buvo ten.
Neišsiųstas.
Mara pajuto, kaip atvėso rankos.
Gal jis tiesiog pažino ją.
Gal ji pati jau buvo tiek daug pasakiusi, kad toks sakinys nebuvo sunkus spėjimas.
Gal jos ankstesni laiškai buvo pilni dalykų, kurių ji pati nepastebėjo.
Gal.
Ji uždarė juodraštį.
Tada vėl atidarė.
Perskaitė Eliaso laišką.
Tu per daug galvoji apie tai, ką aš galvoju.
Ji atsistojo.
Nuėjo į virtuvę.
Grįžo.
Laiškas vis dar buvo ekrane.
Ji paėmė telefoną ir pradėjo rašyti atsakymą.
Aš nieko negalvoju.
Ištrynė.
Parašė:
Gerai.
Irgi ištrynė.
Galiausiai telefono nepalietė.
Tą dieną Mara kelis kartus prisiminė vakarykštį sakinį.
Ne todėl, kad norėjo jam parašyti.
Dabar ji tiesiog nebenorėjo jo matyti.
Vakare ištrynė juodraštį.
Po to dar ilgai sėdėjo priešais tuščią ekraną.
Pirmą kartą jai kilo keista mintis:
gal pavojingiausia ne tai, kad kitas žmogus žino, ką tu galvoji.
Gal pavojingiau yra pradėti galvoti, ką jis galėtų žinoti.
Mara išjungė terminalą.
Šį kartą patikrino, ar jis tikrai išjungtas.