Eliasai,
Lena vakar užėjo pas mane po darbo.
Ji vis dar moka pasirodyti tada, kai žmogus jau būna nusprendęs vakarą praleisti ramiai.
Atsinešė vyno, kurio pati negeria, ir žemėlapį.
Tikrą, popierinį.
Nežinau, iš kur jį gavo.
Ji nori važiuoti į Europą.
Dviem savaitėms.
Sakė, kad mums abiem to reikia. Kad per daug laiko praleidžiame tame pačiame mieste, tarp tų pačių žmonių ir tų pačių gatvių. Kad reikia kartais atsidurti vietoje, kur niekas tavęs nepažįsta.
Man patiko ši mintis.
Ji netgi parodė, kur norėtų važiuoti pirmiausia.
Į pietus.
Sakė, kad ten šiuo metų laiku jūra dar šilta.
Aš pagalvojau, kad būtų gera.
Gal net labai gera.
Todėl pirmiausia parašiau tau.
Lena jau nupirko bilietą.
Aš dar ne.
Mara
P.S. Tu tikriausiai pasakysi, kad aš vėl viską planuoju paskutinę minutę.
Mara,
Žinoma, važiuok.
Europą šiuo metu verta pamatyti.
Tik pasitikrink, kur tiksliai važiuojate.
Pietinėje pakrantėje dabar prasideda audrų sezonas. Praėjusį mėnesį keli uostai buvo uždaryti trims dienoms. Ne dėl pačių audrų — dėl povandeninių srovių, kurios šiemet keičiasi neįprastai greitai.
Ir dar tas regionas.
Nežinau, ar Lena tau pasakojo, bet pasienio zonoje padėtis įtempta. Nieko ypatingo turistams, kiek suprantu, bet kelių kontrolė sugriežtinta. Kai kurie traukiniai nevažiuoja pagal seną tvarkaraštį.
Jeigu važiuosite, rinkčiausi šiaurinį maršrutą.
Jis ilgesnis, bet saugesnis.
Be to, šiuo metu ten mažiau žmonių.
Ir nevažiuočiau per kalnus.
Per daug nuošliaužų po paskutinių liūčių.
Nesakau, kad nevažiuotum.
Važiuok.
Tik būk atsargi.
Elias
P.S. Nepamiršk pasiimti savo mėlyno šaliko. Ten vakarais šalta.
Mara perskaitė laišką tris kartus.
Pirmą kartą — greitai.
Antrą — dėl maršrutų.
Trečią — dėl paskutinio sakinio.
Vakare Lena paklausė, ar ji jau nusipirko bilietą.
Mara pasakė, kad dar ne.
— Tai rytoj, — atsakė Lena.
Mara linktelėjo.
Kitą rytą ji paskambino į stotį.
Bilieto nepirko.
Pasakė sau, kad dėl oro.
Po pietų perskaitė dar kartą informaciją apie audras.
Vakare parašė Lenai:
Gal šį kartą geriau ne.
Lena ilgai neatsakė.
Galiausiai parašė:
Gerai. Kitą kartą.
Mara padėjo telefoną ant stalo.
Ji nejautė, kad atsisakė kelionės.
Niekas jos neprašė atsisakyti.
Niekas net nesakė, kad tai būtų bloga mintis.
Ji tik staiga suprato, kad nenori rizikuoti.
Tiksliau — kad nebenori.
Prie lango lijo.
Mara prisiminė, kaip Elias visada sakydavo, kad kelionės prasideda ne nuo bilieto.
Jos prasideda nuo krypties.
Tą vakarą ji ilgai žiūrėjo į žemėlapį, kurį Lena buvo palikusi.
Tada sulankstė jį ir padėjo į stalčių.
Neišmetė.
Tik padėjo ten, kur niekam netrukdytų.